Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Inžinerinių geologinių tyrimų poskyrio vyr. specialistas dr. Jonas Satkūnas pasakojo, kad labiausiai nustebinusi yra Gelionių duobė, o gruodį tiriama Albinavo velnio duobė.
„Gelionių duobė yra labai taisyklingos formos, lyg meteoritinis krateris. Ji labai jauna, susiformavo prieš 2 – 2,5 tūkst. metų, tad žmonės jau galėjo būti šio prasmegimo liudininkai”, – sakė J. Satkūnas.
Gelionių duobė yra Aukštadvario regioninio parko šiaurės vakarinėje dalyje, netoli Veršiuko ežero, Gelionių kalno pašlaitėje. Pasak J. Satkūno, dėl raidos sudėtingumo ir geomorfologinės padėties Gelionių duobę verta paskelbti gamtos paveldo objektu.
„Šiuo metu tiriamos Strėvos antrosios įgriuvos nuosėdos. Jos padės nustatyti, kada duobė susiformavo. Ruošiamės važiuoti tyrinėti Albinavo smegduobę. Ji užpildyta vandeniu, todėl vasarą mėginių nepaimsi. Dabar ją užtraukė ledas, jį gręšime ir imsime dugno bandinių. Tada tirsime, kada susiformavo nuosėdos”, – teigė J. Satkūnas.
Susidarė tirpstant ledynams
Specialistas paaiškino, kad smegduobės yra ypatingi gamtos reiškiniai, susidarę ten, kur buvo paskutinio apledėjimo suneštų sąnašų.
„Tautosakoje yra daug pasakojimų apie prakeiktus prasmegusius dvarus, bažnyčias. Tačiau tam yra aiškus geologinio proceso paaiškinimas. Kuo greičiau ledynas tirpo, tuo daugiau smėlio klodų buvo sunešta. Jis ir palaidojo neištirpusio ledo blokus. Jie tūnojo žemėje, o kai ištirpo, žemė ir prasmego. Mus domina, kada tas procesas vyko, kada žemė prasmego. Tiriant tokių duobių formą, dugną, gruntą, nuosėdas ir jų formavimosi seką, galima nustatyti šių įdomių reljefo formų kilmę ir atsiradimo laiką. Beje, Aukštadvaryje esančios velniaduobės skiriasi nuo Biržų rajone esančių smegduobių. Jų susidarymo procesas visai kitoks”, – paaiškino J. Satkūnas.
Jis pridūrė, kad velniaduobių yra ne tik Aukštadvario regioniniame parke, bet ir kitose Lietuvos vietose, pavyzdžiui, smėlingose lygumose Labanoro girioje. O kai kurias duobes tarpukalvėse yra užpildęs vanduo – susidarę nedideli ežerai.
Taisyklinga forma kelia klausimų
Vis dėlto, didžiausia, giliausia ir geriausiai ištirta velniaduobė yra Aukštadvario regioniniame parke, ji taip ir vadinama – “Velnio duobė”.
Gamtos tyrimų centro Kvartero tyrimų laboratorijos mokslo darbuotojas Valentinas Baltrūnas sakė, kad kai kurie mokslininkai laikosi versijos, jog Velnio duobę suformavo kritęs meteoritas, nors to įrodymų iki šiol nerasta.
„Meteoritinės medžiagos ten niekas nerado. Dėl to ir kyla abejonės. Teorijos apie meteoritą atsiranda, nes velniaduobės forma beveik taisyklingai apvali, kokia būna nukritus meteoritui. Duobė yra 40 metrų gylio, o dugne dar apie 10 metrų durpių. Po jomis rasta medžio gabalų, nustatyta, kad jie yra maždaug 10 tūkst. metų senumo. Manoma, kad duobė ir susiformavo prieš maždaug 10 tūkst. metų, kai ištirpo po žeme palaidoti ledyno blokai ir žemė įgriuvo”, – kalbėjo V. Baltrūnas.
Dydis ir gylis verčia aikčioti
Velnio duobės skersmuo yra apie 200 metrų. Aukštadvario regioninio parko kultūrologė Rita Balsevičiūtė teigė, kad pirmą sykį Velnio duobę pamatę žmonės labai nustemba, nes nesitiki, kad ji bus tokia didelė.
„Šios duobės gylis ir dydis įspūdį daro daugeliui. Lietuviai nesitiki, kad ji gali būti tokia didelė, ją lygina su Estijoje, Saremoje esančia meteoritinės kilmės duobe. Tačiau palyginti su ja, mūsiškė yra gigantė. Velniaduobės – mistinės vietovės, o tokios visada įdomios žmonėms. Šis traukos objektas yra mūsų parko išskirtinumas. Jos traukia ir užsieniečius, yra labai įdomios mokslininkams”, – pasakojo R. Balsevičiūtė.
Parko ribose yra šešios velniaduobės, o už jo ribų dar apie dešimt. Pagrindinės duobės yra pritaikytos lankymui. Pavyzdžiui, į Velnio duobės dugną galima nusileisti laiptais.
„Duobes sukūrė gamta, suformavo paskutinis ledynmetis, o žmonės pritaikė jas savo reikmėms. Pagal senąjį Baltų tikėjimą vienam iš dievų – požemio valdovui Velinui, jie atnašaudavo būtent pelkėtose vietose, prie šių duobių, o ne ant kalvų. Mums protėviai išsaugojo didžiausius turtus, todėl ir mes turime viską tvarkingai perduoti”, – pabrėžė R. Balsevičiūtė.
Todėl ji priminė, kad lankantis prie velniaduobių, galioja bendrosios buvimo gamtoje taisyklės – negalima deginti laužų, šiukšlinti, dera elgtis kultūringai ir pagarbiai.
