Ir saugomos teritorijos neišsiverčia be medkirčių – miško priežiūra yra būtinybė

Šiemet Labanoro giria buvo ta vieta, kuri prikaustė žmonių dėmesį ir kėlė daug aršių diskusijų dėl to, kad pradėta ją buvo kirsti ne bet kur, bet regioniniame parke.

Vis dėlto šiuo metu galiojantys teisės aktai nustato aplinkos požiūriu svarbią apsaugą kiekviename miške, esančiame saugomose teritorijose – taip pat.

Taigi miškų ūkis nėra tvarkomas bet kaip. Miškai sodinami, retinami, ugdomi, prižiūrimi, galop – kertami taip, kad būtų išsaugota neįkainojama nauda, kurią jie teikia žmogui ir gamtai.

Pirmiausia – leidimas kirsti, o tik tada – medkirčiai. Ši taisyklė galioja visiems miškų savininkams, ir nesvarbu, kokia tai – privati ar valstybės nuosavybė.

„Leidimų išdavimas – tai tik procedūra. Visą tvarką nustato Miško kirtimų taisyklės. Jos numato, kada galima kirsti mišką.

Pirmiausia leidimo reikia, jei kirtimai suplanuoti jau galiojančiame (patvirtintame) vidiniame miškotvarkos projekte.

Jei projektas neprivalomas, bet pateikiama tam tikrų būtinų dokumentų, tuomet vertinama, ar miško savininko noras atitinka galiojančias Miško kirtimų taisykles“, – sakė Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Paulius Zolubas.

Apskritai Miško kirtimų taisyklės yra lyg parankinis miškininkų teisės aktas, numatantis kirtimų rūšis, sąlygas tam tikrose miškų grupėse ir reikalavimus.

Pavyzdžiui, augantis ir bręstantis miškas yra nuolat prižiūrimas ir tvarkomas. Tam, kad medžiai geriau augtų, yra planuojami ugdomieji kirtimai, skirti miškui išretinti. O jei įsimeta į medžius ligos, prireikia ir sanitarinių kirtimų.

„Pastaruoju metu visuomenės dėmesys buvo sutelktas į Labanorą, kur vykdomi vadinamieji pagrindiniai miško kirtimai. Tam atėjo laikas – Labanoro giria pasiekė brandų amžių. Buvo parengti miškotvarkos projektai ir imtasi darbų.

Būtent kirtimo taisyklės numato minimalų medžių amžių pagal jų rūšis. Į jį atsižvelgiant leidžiama juos kirsti tam tikrose miškų grupėse, – paaiškino P.Zolubas. – Ir techninis, ir gamtinės brandos amžius yra nustatyti atsižvelgiant į medžių biologiją“.

Tai svarbu ir klimato kaitos požiūriu. Nes senstantys medžiai savo kamiene nebepajėgūs sukaupti anglies dvideginio. Todėl miškai turi būti atnaujinami.

Pvyzdžiui, IV miškų grupėje – ūkiniuose miškuose – techninę brandą pušys, maumedžiai, uosiai, guobiniai medžiai pasiekia nuo 101 metų, eglės – 71-ių, ąžuolai – 121-ių, beržai, liepos, skroblai – 61-erių metų.

III grupės miškuose – daugiausia jų yra valstybiniuose draustiniuose – kai kurių rūšių medžių (pušų, eglių, ąžuolų) minimalaus amžiaus riba kilstelėta dar 10-20 metų.

Tuo tarpu II grupei priskirtuose miškuose – miestuose esančiuose rekreaciniuose miškuose ir draustiniuose, kurie yra svarbūs žmonių poilsiui bei biologinei įvairovei išsaugoti, tam tikrais atvejais galima iškirsti medžius, pasiekusius gamtinę brandą.

Ji – gerokai didesnė, nei techninė branda, pavyzdžiui, pušys turi sulaukti 171, eglės – 121, beržai – 91, ąžuolai – 201 metų.

„Visos tos miškų grupės yra nustatytos atsižvelgiant į apsaugos režimą. IV grupės miškuose jis yra pats švelniausiais, o štai rezervatuose apskritai negalima nieko liesti.

II ir III grupių miškuose yra įvairių apribojimų, kurie labiausiai susiję su gamtosauga bei ekologija“, – sakė P.Zolubas.

Apskritai Miško kirtimų taisyklėse yra nemažai reikalavimų, kurie yra svarbūs biologinei įvairovei išsaugoti. Pavyzdžiui, vienas iš taisyklių priedų numato kirtimų apribojimus aplink saugomų paukščių lizdavietes.

„Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba yra sukūrusi saugomų paukščių lizdaviečių registrą. Lizdų vietos yra nurodytos Saugomų rūšių informacinėje sistemoje.

Todėl, rengiant miškotvarkos projektus ar kitokius kirtimų plotus nurodančius dokumentus, būtina į tai atsižvelgti.

Pavyzdžiui, aplink jūrinio erelio ar juodojo gandro lizdą kirtimai negalimi 200 metrų spinduliu, vapsvaėdžio erelio ar uralinės pelėdos lizdą – 100 metrų, o pelėsakalio ar lututės būsto – 50 metrų“, – paaiškino P.Zolubas.

Taisyklės numato ir tai, kad ir II, ir III grupės miškuose, esančiuose saugomose teritorijose bei nacionaliniuose parkuose esančiuose IV grupės miškuose medkirčiai turi pamiršti darbus nuo kovo 15-os iki rugpjūčio 1 dienos. Tai taip pat paukščių apsaugai skirtas laikas.

„Su sąlyga – jei tik saugomos teritorijos nuostatuose nenurodyta kitaip, – patikslino P.Zolubas. – Visas dėmesys skiriamas saugomoms teritorijoms. Jų nustatyti draudimai yra svarbesni už kirtimų taisykles“.

„Saugomose teritorijose gali būti vykdomi ir plynieji kirtimai. Jų ir ten prireikia, tačiau tokiais atvejais ribojamas plynos biržės dydis.

Pavyzdžiui, IV grupės miškuose didžiausias plynai iškertamas plotas turi neviršyti 8 hektarų, saugomose teritorijose – 3 hektarų“, – dėmesį atkreipė P.Zolubas.

Taisyklėse aptarta ir tai, kiek ir kokių medžių reikia palikti plynuose kirtimuose, atsižvelgiant į jų dydį, pavyzdžiui, didesnėse kaip 1 hektaro biržėse reikia palikti ne mažiau kaip 7 gyvus medžius ir 3 sausuolius.

„Nors ir daug kalbama apie biologinę įvairovę miškuose, ne visi supranta, kas tai yra iš tikrųjų.

Juk ji yra trijų lygių: genetinė, rūšių ir ekosistemų. Teigiama, kad rūšių įvairovė sengirėje yra didesnė, nei plyname kirtime.

Tačiau jei vertintume miško kvartalą, kuriame yra ir sengirė, ir kirtimas, ir jaunuolynas, ir priaugantis miškas, bendras įvairių rūšių skaičius bus keliskart didesnis. Juk tokiame kvartale yra susikūrusios kelios skirtingos ekosistemos“, – sakė P.Zolubas.

Taigi kaip šiuo metu vyksta miškotvarkos planai – kada jie derinami su visuomene? Kaip jie koreguojami, jei patenka į saugomas teritorijas?

Pasak Valstybinių miškų urėdijos (VMU) direktoriaus pavaduotojo miškotvarkai Alfredo Galaunės, VMU regioniniai padaliniai vidinės miškotvarkos projektus rengia 10 metų laikotarpiui.

Projektuose pateikiama miško ūkinės veiklos bei miško išteklių rodiklių analizė. Juose taip pat numatomos ūkinės priemonės miško ištekliams naudoti, atkurti ir gerinti.

Taigi į tuos projektus patenka ir jaunuolynų ugdymas, sėklinių miško bazių plėtra, sanitarinė ir priešgaisrinė miško apsauga, miško kelių tiesimas, saugomų teritorijų ir rūšių apsaugos tvarkymo priemonės, rekreacines ir socialinės miško funkcijos.

„Pirmiausia, dar prieš rengiant miškotvarkos projektą, atliekama tos teritorijos inventorizacija: įvertinami numatyti iškirsti medynai ir pačiame miške bei peržiūrimi su tuo sklypu susiję dokumentai.

Pavyzdžiui, vertinami registrų duomenys, saugomų teritorijų planavimo dokumentai, duomenys apie gamtos ir kultūros paveldo objektus, Saugomų rūšių informacinės sistemos duomenys, kertinių miško buveinių inventorizavimo medžiaga,“ – išvardijo A.Galaunė.

Miškotvarkos projekte apibrėžiama, kuriose saugomose teritorijose ūkinė veikla nevykdoma arba kokie miško tvarkymo darbai turi būti atlikti tam tikrose saugomose teritorijose.

Atlikus miško išteklių rodiklių analizę, jos rezultatai svarstomi Miškotvarkos mokslinėje techninėje taryboje. Tuomet, kai ši taryba patvirtina rodiklius, pilnai parengtas valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projektas pristatomas viešam svarstymui.

Skelbimai apie parengtą projektą ir galimybę su juo susipažinti (ne trumpiau kaip 10 darbo dienų), viešo svarstymo vietą ir laiką talpinami interneto tinklalapyje www.vivmu.lt ir vietinėje spaudoje. Taip pat nurodoma kontaktinė informacija, kad suinteresuoti asmenys galėtų teirautis apie projektą arba teikti savo pastabas ir pasiūlymus.

„Pasibaigus viešam svarstymui, valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projektas kartu su recenzija ir bei viešo svarstymo išvadomis ir pasiūlymais teikiamas derinti Valstybinei miškų tarnybai.

Ji tikrina suprojektuotų ūkinių priemonių teisingumą, jų atitikimą teisės aktams, aplinkosauginiams reikalavimams, ūkinės veiklos apribojimams saugomose teritorijose ir kita.

Atradus neatitikimų, projektas grąžinamas taisyti“, – aiškino A.Galaunė.

Galutinai suderintus valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projektus tvirtina aplinkos ministras.

Tai padarius, Valstybinė miškų tarnyba registruoja valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projektus Valstybės miškų kadastre.

„Jeigu atsiranda teisės aktų pakeitimų, kurie daro įtaką jau patvirtintiems vidinės miškotvarkos projektams, tuomet projektas tikslinamas, kurio procedūros yra tokios pačios kaip ir rengiant naują projektą“, – užsiminė A.Galaunė.

Valstybinių miškų urėdijos regioniniai padaliniai valstybinių miškų priežiūrą ir ūkinę veiklą vykdo pagal vidinės miškotvarkos projektus.

Įmonė planuodama konkrečius miško tvarkymo darbus, projektus pristato visuomenei pateikdami informaciją vivmu.lt, regioniniuose padaliniuose, vietinėse girininkijose ir susitikimuose su vietinėmis bendruomenėmis.

Pasak A.Galaunės, tokie susitikimai daug dėmesio sulaukia tvarkant priemiestinius miškus.

Jie dažniausiai patenka į rekreacinių miškų grupę. Neseniai tokie viešinimo ir diskusijų susitikimai įvyko su Kauno savivaldybėje esančios Kulautuvos ir Vilniaus savivaldybėje esančios Balsių bendruomenėmis.

Pasak Privačių miškų savininkų asociacijos vadovo Aido Pivoriūno, bet kokia medžiapjūtė ir privačiuose miškuose yra planuojama atsižvelgiant į medžių rūšinę sudėtį ir jų amžių. Kartu įvertinama ir tai, kokie darbai buvo vykdomi kaimyniniuose sklypuose.

„Tai daroma tam, kad miškotvarka pagelbėtų užtikrinti maksimalų miško žemės plotų padengimą medžiais.

Kokia veikla miškuose galima, kiekvienam miško savininkui gali patarti privačių miškų specialistai, Valstybinės miškų tarnybos inspektoriai arba miškotvarkininkai, kurie rengia ir miškotvarkos projektus. Jame numatoma, kokia miško ūkinė veikla bus dešimčiai metų į priekį“, – sakė A.Pivoriūnas.

Jo teigimu, prieš pradedant medžiapjūtę, miškininkai – specialistai apeina mišką, pamatuoja, sužymi pjautinus medžius, apskaičiuoja medienos tūrį ir parengia medžiapjūtei reikalingus dokumentus. Jie yra būtini prašant leidimo miškui tvarkyti.

„Kita alternatyva, jau kur kas rimtesnė, yra minėto miškotvarkos projekto rengimas“, – užsiminė A.Pivoriūnas.