Sumoka vartotojai
Tas pirkinys buvo ne pats plastikas, bet plastikinis šviestuvas ir liuminesencinė lempa. Tačiau tai buvo vienintelis kartas, kai čekyje greta prekių kainos buvo įmušta ir lempos utilizavimo kaina. Ji kainavo 4,8 euro, utilizavimas – 0,2 euro.
Smulkmena, bet tai akivaizdus liudijimas, kad ne pardavėjai ir ne gamintojai, bet vartotojai sumoka už atliekų sutvarkymą. O plastikas, kurio buityje iš atliekų susikaupia daugiausiai, nėra išimtis.
Apie tai žino visi, bet...
Plastiko atliekos yra tarsi peilis, įsmeigtas į žemės plaučius. Jos neyra ir gali kaupti toksinius junginius – nuodus. Pagriebtos vandens, upėmis plūsta į vandenynus. Numestos – gulės ten amžius. Net aerobiškai skaidi plėvelė, iš kurios pagaminti maišeliai pirkiniams reklamuojami kaip „ekologiški“, ne visada yra draugiška gamtai atlieka, nes, tam tikromis sąlygomis ji gali suirti į daleles, kurios prasismelks į dirvožemį ar vandenį.
Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Agnė Bagočiutė yra paaiškinusi: tokie maišeliai irsta, bet tam turi būti tinkama temperatūra ir šviesa. Tačiau nėra įrodymų, kad biologinis skaidymas pakankamai greitai vyksta sąvartynuose ir jūros aplinkoje.
Taip pat nėra įrodymų, kad atviroje aplinkoje, sąvartynuose ar jūroje aerobiškai skaidus plastikas visiškai biologiškai suirs. Ir kaip mokslininkai pripažįsta, bioskaidus plastikas patekęs į jūrą, deja, daugelį metų gali likti neyrančia jūrų šiukšle.
Paskaičiuota, kad per metus išmetama 25 mln. tonų plastiko atliekų, kurių vertė siekia 105 mlrd. eurų. Bet vos trečdalis jų perdirbama. Visa kita sutvarkoma kitaip – arba sudeginama tam skirtose jėgainėse, arba patenka į sąvartyną.
Štai kaip žalą gamtai aiškina mokslininkai: kadangi vienas iš plastiko gaminių – polietileniniai maišeliai gaminami vos 50 metų, nėra galimybės patikrinti, kiek iš tiesų užtrunka jų irimo procesas. Situaciją apsunkina ir tai, kad plastikiniai maišeliai yra pagaminti iš žmogaus sukurto gamtoje neegzistuojančio polimero – polietileno. Jam patekus į sąvartyną, mikroorganizmai jo neatpažįsta kaip maisto ir dėl to jo neardo.
Teigiama, jog kasmet per 100 tūkst. paukščių bei jūros gyvūnų uždusina paprasčiausi prekybos centruose naudojami plastikiniai maišeliai, kurių per metus visame pasaulyje panaudojama per trilijoną. Dar šimtai tūkstančių jūros gyvūnų rimtai suserga, juos prariję.
Sąlygos yra – reikia naudotis
„Taip, rūšiuoju“, – patikino sostinėje, Antakalnyje gyvenantis trijų vaikų tėvas Vakaris. – Popierių sugrūdame į kačių kraiko maišą, nes ir jis – popierinis. Plastikui turime atskirą dėžę. Kai maišas arba dėžė prisikaupia, su vaikais nunešame viską ir sukrauname į atliekoms rūšiuoti skirtus „varpelius“. Jie prie pat mūsų namo, Tverečiaus gatvėje.
Stiklo atliekų susidaro nedaug. Tad ištuštėjęs koks nors stiklainis netrunka atsidurti stiklui skirtame „varpelyje“.
Taigi miestuose rūšiavimui skirta infrastruktūra yra sukurta, nors pasitaiko ir tam tikrų nesklandumų. Dar yra vietų, kur „varpelių“ trūksta. Yra ir situacijų, kai kaimynai nesutaria dėl jų pastatymo vietos. Plastiko „varpeliai“ apskritai prisipildo greičiau nei kiti, tadpasitaiko atvejų, kai jie ilgokai stovi pilni. Bet kartu tai ir faktas, kad žmonės atliekas rūšiuoja, –įpročiai tai daryti jau formuojasi.
„Nelemtos pakuotės“, – niurnesys apsėda kaskart, kai surūšiuotą plastiką turiu švystelėti ne į jam skirtą, bet į mišrių atliekų konteinerį. Nes gyvenu užmiestyje, sodininkų bendrijoje, kur nėra rūšiavimui skirtų „varpelių“. Nėra galimybės atskirų konteinerių pastatyti ir prie namų, nes tai – atoki vieta, atliekų vežėjai iki jos neprivažiuoja.
„Et, taip ramiau, – raminti tenka sąžinę kaskart, kai namie grūdu į plastikui skirtą maišą pakuotes nuo varškės, dešrelių, sūrio, mėsos gaminių, plastikinius pieno butelius, tetrapakus, maišelius nuo duonos, šampūno buteliukus ir kitas. – Maišą užrišu, tai gal bent jau mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiuose nebereiks plastiko traukti iš buitinių atliekų košės“.
Tai – tik asmeninė patirtis. Vilniuje, kaip ir kituose miestuose, sąlygos atliekoms rūšiuoti yra sudarytos. Taigi sprendimas priklauso nuo žmonių nuostatų. Kokios jos?
Kaip elgiasi žmonės?
Miegamieji miestų rajonai yra būtent ta vieta, kur susikaupia daugiausia antrinių žaliavų. Nes juose gyvena šeimos – tai tėvų ir vaikų „buveinė“.
„Nerūšiuoju, – užklausta atsakė sostinėje, Pilaitėje gyvenanti Simona. – Viena, stengiuosi pirkti nesupakuotus maisto produktus. Antra, jei lieka indelis nuo grietinės ar koks šampūno buteliukas, man atrodo, kad nėra ekologinės naudos juos plaunant, nes nuteka nemažai karšto vandens, o jam šildyti naudojama energija“.
Ar rūšiuojate atliekas? Sostinės Justiniškių rajone, ties naujų namų kvartalu užkalbintas vyriškis nė nepasuko galvos. Švystelėjo šiukšlių maišelį į komunalinių atliekų konteinerį, o pavymui – ir penkialitrį plastiko butelį nuo geriamojo vandens.
„Surūšiuosiu“, – šyptelėjo vienos atliekų tvarkymo įmonės paslaugų teikimo grupės vadovas Laurynas Kazlauskas, palydėjęs mane – su fotoaparatu vaikštančią plastiko keliais – iki požeminių naujame Justiniškių kvartale įrengtų konteinerių. Ir, išėmęs „bambalį“, įmetė jį į skirtą plastikui.
Įprotis dar formuojasi
„Stengiuosi rūšiuoti, ypač plastiką. Bet mūsų butas nedidelis, mažai vietos. Nėra galimybės keliems atliekų maišams sutalpinti. Taigi bent jau didesnes plastiko pakuotes nunešu ten, kur joms vieta“, – patikino Justiniškėse, naujame kvartale gyvenanti Laura.
„Išsiugdžiau rūšiavimo įprotį studijuodama Bolonijos universitete, Italijoje. Nuomojausi kambarį bute, kurio šeimininkė virtuvėje buvo sustačiusi net keturias atliekų dėžes su įklotais skirtingų spalvų maišais: plastikui, popieriui, maisto atliekoms ir mišrioms. Pastarųjų labai mažai susikaupia, nes kone viskas išrūšiuojama. Ten labai griežta tvarka “, – patikino Žvėryne, prie atliekoms rūšiuoti skirtų konteinerių pakalbinta Živilė.
Savo patirtimi pasidalino ir Justina Grigaravičienė, dirbanti Aplinkos ministerijoje: „Gyvenu Antakalnyje, daugiabutyje. „Varpeliai“ pas mus greitai prigijo. Taigi ir aš rūšiuoju atliekas, ir kitus paskatinu tai daryti.
Aplinkosaugai neabejingi gyventojai greitai pastebėjo, kiek daug susidaro būtent įvairių plastiko pakuočių atliekų.
Būdama komandiruotėse visada atkreipiu dėmesį, kaip kitose šalyse atrodo rūšiavimo konteineriai, kokie atliekų srautai išrūšiuoti – tai mano „profesinė liga“. Bet tai daro ir kolegos. Vienas jų pasakojo, kad Japonijos kai kuriose savivaldybėse atliekos labai kruopščiai rūšiuojamos – išskirstomos į kelias dešimtis srautų, jos skirstomos net pagal kamštelio spalvą“.
Kaime nėra atliekų?
Surūšiuotomis atliekomis sostinėje rūpinasi trys įmonės – „VSA Vilnius“, „Ekobazė“ ir „Ekoservisas“. Vien į „VSA Vilnius“ bazę suvežama jų trečdalis, taigi per mėnesį – apie 100 tonų plastiko.
„Kadangi atliekas tvarkome ir regionuose, matome, jog kaime kone visos plastiko atliekos „išeina per kaminą“. Ten rūšiavimo konteineriuose atsiduria nebent tai, kas nedega ir tikrai netinka perdirbti.
Miestų išskirtinis bruožas – tarp surūšiuotų atliekų nebėra plastikinių butelių, už kuriuos mokamas užstatas“, – apie tai užsiminė L.Kazlauskas.
„Kas kas, bet aš nedeginu plastiko, – patikino Utenos rajone, Antalgėje gyvenanti Kristina. – Važinėju į darbą Utenoje, tai prireikus plastiką nusivežusi sukraunu į „varpelius“, mišrias atliekas pagal sutartį su komunalininkais – į joms skirtą konteinerį. Pastarųjų būna labai nedaug, nes vienus maisto likučius kompostuoju, kitus sušeriu ožkom, o popierines pakuotes sudeginu krosnyje“.
O kur pradžia?
Teko prisėsti ant dailaus plastikinio suolo? Pasisemti upelyje vandens plastikiniu kibiru? Nusivalyti kojas į plastikinį kilimėlį? Plastikiniu laistytuvu palaistyti gėles? Pritvirtinti prie namo stogo plastikinį lietvamzdį? Prisipirkti šiukšlių maišų? Iškloti terasą medžio drožlių ir plastiko mišinio lentomis?
Tikėtina, kad šie daiktai yra pagaminti naudojant antrines žaliavas – perdirbtą plastiką. Tą, kurį, tvarkydami pakuotes, surūšiavo žmones.
Tačiau rūšiavimo maišas namuose – ne pradžia, bet plastiko kelio pusiaukelė. Jo pradžia ten, kur pakuotes gaminančios įmonės renkasi žaliavas. Nuo jų sprendimo priklauso tai, ar pakuotės bus tinkamos perdirbti, kai taps nebereikalingos ir taip dar kartą bus gauta žaliava.
Kaip elgtis ir kaip elgiamės?
Tai kartojama vis dažniau: žiedinė ekonomika – tai ne vien tik atliekų perdirbimas. Tai elgesio ir gamybos pokyčiai, naikinantys atliekų dauginimosi galią. Todėl Lietuvoje ir verslas, ir valdininkai suka galvas, ką daryti, kad plastiko atliekų kiekis imtų mažėti.
Ne taip seniai, birželį, Aplinkos ministerija buvo susodinusi už diskusijų stalo politikus ir verslininkus atliekų būklės diagnozei nustatyti. Štai joje Europos Komisijos (EK) Aplinkos generalinio direktorato Žaliosios ekonomikos departamento direktorius Kęstutis Sadauskas ir kalbėjo apie tai, kad atliekos tėra žiedinės ekonomikos koncepcijos dalis – galutinis daiktų egzistavimo etapas.
Antrinės žaliavos – rinkos dalyvės
„Galima sakyti, kad plastikas gamtą nuskriaudžia du kartus. Pirmąkart, kai granulėms bei plastikiniams gaminiams gaminti yra sunaudojama energija ir kiti ištekliai. Antrąkart, kai jis neperdirbamas ir netinkamai juo atsikračius, tampa amžina šiukšle“, – pratarė Aplinkos ministerijos Atliekų prevencijos ir tvarkymo strategijos skyriaus specialistė Justina Grigaravičienė.
Skriaudą gamtai įmanoma susilpninti: mažiau naudoti vienkartinių plastiko gaminių, o nebereikalingus tinkamai sutvarkyti, perdirbti.
Bet tai – verslas, o žaliavų rinka irgi turi savireguliacijos mechanizmą: jei yra paklausa, bus ir pasiūla. Taigi ir plastiko atliekų srautų, ir iš jo pagamintų žaliavų judėjimą nulemia rinkos tendencijos.
Sunaudoja audiniams
Europoje surenkama apie 40-60 proc. PET butelių, Lietuvoje per taromatų sistemą – per 90 proc. Perdirbtos PET plastiko atliekos tampa tinkamos žaliavai paruošti, iš kurios vėl galima gaminti maistui skirtą tarą.
Tačiau net 80 proc. perdirbto PET plastiko sunaudojama ten, kur nekeliama žaliavai kokybės reikalavimų: tekstilės arba pakavimo plėvelės gamybai.
Mūsų šalyje veikia keletas PET tarą smulkinančių įmonių. Bet nėra būtent tokių PET taros perdirbėjų, kurie gamintų antrinę žaliavą, tinkančią plastikinių maisto pakuočių gamybai. Tokios įmonės veikia kitose valstybėse –Rumunijoje, Austrijoje, Vokietijoje ar Skandinavijoje.
PET butelių gamintojai Lietuvoje, atsižvelgdami į užsakovų reikalavimą, kad produktų gamyboje būtų panaudota tam tikra dalis antrinės plastiko žaliavos, turi ją importuoti.
„Antrinės žaliavos problema atsiranda ir dėl PET atliekų perdirbėjų. Jie neišlaidauja. Tam, kad granulės, gautos iš PET atliekų vėl būtų panaudotos gėrimų buteliams, joms pagaminti reikia specialaus proceso. Jis yra brangesnis nei įprastinis.
Todėl PET perdirbėjai šias granules parduoda industrijai, kuri dosnesnė, nei vaisvandenių gamintojai“, – paaiškino PET butelius gaminančios bendrovės „Putokšnis“ vadovas Dovydas Stulpinas.
Jo teigimu, paradoksalu ir tai, kad iš antrinės žaliavos pagamintų granulių tona yra 200 eurų brangesnė nei iš naftos produktų pagaminta pirminė žaliava. Štai todėl, anot D.Stulpino, ir yra nelengva uždaryti ekonomikos „žiedą“.
Dar vienas svarbus aspektas – sąlyčiui su maistu skirta tara negali būti gaminama iš tokių granulių, kurios buvo gautos perdirbus pakuotes, likusias, pavyzdžiui, nuo pieno ar mėsos produktų. Visa tai nulemia pirminės pakuotės užterštumas.
Anot Visuomenės sveikatos centro specialistų, jie plastiko pakuočių rinkos bėdomis priverčiami domėtis tik tada, jei kyla incidentų – jei pakuotėse atsiranda neleistinų medžiagų, ir tenka vertinti poveikį sveikatai.
Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovės Jurgitos Savickaitės, tarnyba kontroliuoja tik tai, ar maistui skirtos pakuotės yra paženklintos specialiais ženklais, ar turi saugos sertifikatą, – ar tinka kontaktui su maistu. Už žaliavos kokybės standartus ir gaminius atsakinga yra Ūkio ministerija.
