Eiguliai, urėdai, girininkai – vis dar daugiausiai vyriškos profesijos, tačiau moterims miškininkėms siekti aukštumų šioje sferoje netrukdo. Iš 26 Valstybinių miškų urėdijos regioninių padalinių vadovų 5 buvo išrinktos moterys.
Konkursą į Anykščių padalinio vadovės postą laimėjusi Monika Sirgėdienė teigia, kad nors didelių nusistebėjimų dėl savo profesijos nebesulaukia, tačiau replikų iš vyrų vis dar būna.
„Dažniausiai stengiuosi į tai nereaguoti. Žiūrint į vadovų atranką ir darbuotojų sąrašus, moterų šioje srityje nemažėja, tai galbūt ji nėra tokia jau vyriška? Toks stereotipas ateina iš sovietinių laikų, kai tikrai reikėjo daug fizinės jėgos dirbant tiek girininkijoje, tiek urėdijoje, kai fiziškai reikėdavo eiti su pjūklu į mišką, o dabar tai daugiau yra organizacinis darbas, todėl keičiame tuos stereotipus“, – pasakoja M. Sirgėdienė.
Nuo mokslo – prie praktikos
Monika ligi šiol užsiėmė moksliniu miško priežiūros darbu, dirbo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų institute, Aleksandro Stulginskio universitete, todėl jai padalinio vadovo pareigos – praktinis žinių pritaikymo išbandymas. Toks atvejis gana retas, nes iš naujųjų vadovų M. Sirgėdienė – tik viena iš dviejų žmonių, gilinanti žinias doktorantūroje.
Ji teigia, kad svarbu nenutraukti ryšių su mokslu, nes anksčiau ar vėliau norėtų grįžti prie akademinio darbo. „Man visada įdomu pabaigti tai, ką pradėjau“, – sako M. Sirgėdienė, rašanti disertaciją paprastosios pušies genetikos tema. Moteris taip pat dalį tyrimų atlieka medžioklėjotyros srityje.
M. Sirgėdienės manymu, akademines žinias ir įgūdžius ji galės pritaikyti ir padalinio vadovės pozicijoje: „Galbūt tiems, kas dirba šioje srityje jau ilgai, viskas aišku ir jie pasikeitimų nemato ar nenori matyti, bet manau, kad galiu atnešti naujesnį požiūrį, kitokius darbo metodus ir pritaikymo būdus.“
Atidžiau, kūrybiškiau, atsakingiau dirbti – tai tos priežastys, kodėl M. Sirgėdienė nusprendė iš akademinio pasaulio imtis praktinio darbo. Ji taip pat teigia, kad naujosios pareigos yra savotiškas iššūkis sau.
„Tai yra vadovaujančios pareigos ir nebuvau tikra, kad galiu būti atrinkta į tokias pareigas“, – tvirtino Monika.
Jos manymu, naujosiose pareigose laukia nemenki iššūkiai: „Reikia remti darbuotojų motyvaciją, palaikyti jų norą dirbti ir tikėjimą, kad galima daug ką pasiekti. Tuo pačiu reiks sujungti Anykščių ir Utenos padalinius. Tai yra skirtingi kolektyvai, skirtingi darbo įpročiai, besikeičiančios tvarkos, juos reikia sujungti į vieną bendram labui.“
Į mišką atvedė šeimos pavyzdys
M. Sirgėdienės kelias iki naujųjų pareigų buvo vingiuotas – iš pradžių ji baigė ekonomikos bakalauro studijas. Vis dėlto, miškas Moniką lydėjo nuo pat vaikystės, nes tiek jos tėtis, tiek senelis dirbo šioje srityje.
„Galima sakyti, kad šeimos pavyzdys mane čia atvedė. Kadangi tėčio tokia profesija, nenutoldavome nuo miško. Taip pat prisidėjo jaunųjų miško bičiulių būreliai, veikla mokykloje“, – apie savo kelią šnekėjo moteris.
Paklausta, kas jai asmeniškai yra miškas, Monika teigia, kad į šį klausimą turi daug skirtingų atsakymų. „Tai ekosistema, kuri vystosi natūraliai. Ji puikiai funkcionuoja be žmogaus įsikišimo, su visomis savo galimybėmis ir paslaptimis“, – kalbėjo M. Sirgėdienė.
Miškininkystė – gyvenimo būdas
Prie vyriškos kompanijos pripratusi ir naujoji urėdijos Šalčininkų regioninio padalinio vadovė Božena Golubovska, teigianti, kad ji neskirsto specialistų į lytis – svarbu, kad atitiktų kvalifikaciją ir gerai atliktų savo darbą.
Tiesa, ji pripažįsta, kad kai prieš 11 metų pasuko į miškininkystę, susidūrė su sunkumais įrodyti savo vertę vyrų atžvilgiu, o ir dabar Boženos profesiniu pasirinkimu stebisi ir buvę kursiokai. Tačiau skeptikams ji turi, ką atsakyti.
„Aš nevadinu to profesija. Miškininkystė turi būti gyvenimo būdas – man taip ir yra. Tu turi tai jausti ir gyventi tuo, ir ne kitaip. Tai nėra tokia profesija kaip elektrikas ar mechanikas“, – tvirtino B. Golubovska.
Skirtingai nei M. Sirgėdienės, Boženos tėvai nedirbo miškų ūkyje. Tačiau visai neseniai ji sužinojo, kad vis dėlto jos venomis teka miškininko kraujas.
„Dar neturėjau progos pasitikslinti ir rasti daugiau duomenų, bet mano senelis prieš mirdamas pasakė, kad nuėjau proprosenelio keliais. Jis dirbo eiguliu Šalčininkų urėdijos ūkyje, vienoje iš girininkijų. Matyt pašaukė kraujas“, – pasakojo mergina.
Nori sugrąžinti prestižą
Boženos kelias iki Šalčininkų padalinio vadovės pareigų buvo tikslingas. Prieš daugiau nei dešimtmetį ji atėjo į Vilniaus regioninio padalinio girininkiją ir ten praėjo visas pareigų pakopas. Ji darbavosi eigule, girininko pavaduotoja, girininke, urėdijoje teko dirbti ir prekybos vadybininke. Vėliau, stambinant girininkijas reorganizacijos metais, mergina tapo Parudaminio girininko pavaduotoja.
Kaip teigia ji pati, Boženą miškas lydėjo visą laiką. Ji gimusi kaime ir nors paauglystės metais norėjosi ištrūkti iš miško ir veržtis į sostinę, B. Golubovska greitai suprato, kad norėtų dirbti darbą, susijusį su gamta.
„Įstojau į dieninį mokytis kirpėjos profesijos, bet jau po metų pradėjau mokytis Kauno miškų ir aplinkos kolegijoje (KMAIK) neakivaizdžiai. Pabaigiau ir pirmą profesiją, ir miškininkystę, bet aš žinojau, kad dirbsiu miškų sistemoje. Netgi dabar, po visokiausių pokyčių ir krizių, nė karto nebuvau susimąsčius išeiti“, – apie savo profesinį kelią kalbėjo Božena.
„Vis laukiau pagerėjimo momento, kol situacija nusistovės, atsiras aiškumo, tikslumo. – tęsė B. Golubovska. – Todėl labai daug dirbau su jaunimu, teko kuruoti tris jaunųjų miško bičiulių būrelius, kurie užimdavo prizines vietas Lietuvoje, pabuvojo Rumunijoj ir kitose Europos sąjungos šalyse.“
B. Golubovska mano, kad kai kas viešoje erdvėje miškininkus bandė nepelnytai nuvertinti, todėl reiktų palaipsniui atkurti jos prestižą.
„Daug laiko skyriau jaunimui, nes pastaruoju metu tos profesijos reputacija buvo sutrypta, daug buvo ir šmeižto, ir purvo. Ateityje stengsimės sugrąžinti šios profesijos ir uniformos prestižą. – kalbėjo ji. – Norėtųsi, kad mūsų šiandieniniai darbai, kurie dažnai lieka nepastebimi, būtų kaip palikimas ateinančioms kartoms ir atitinkama grąža valstybei. Visų pirma, kad ši profesija išliktų ir būtų garbinga, kad uniformą nešiotų drąsiai, garbingai, išdidžiai ir jos nesigėdytų.“
Tik sėdėti kabinete nežada
Prestižinio profesijos vardo grąžinimas, darbuotojų vietų išsaugojimas, ekonominių rodiklių gerinimas – tokius iššūkius naujoje pozicijoje įvardija B. Golubovska.
„Aš tikrai nebūsiu iš tų vadovų, kurie sėdės kabinete, tą sakiau einant į šitas pareigas, kai buvau atrenkama komisijos. – tvirtino B. Golubovska. – Aš esu miško žmogus, miško mylėtoja. Savo girininkams jau pasakiau, kad nenustebtų, jei aš neperspėjus atsirasiu kokioje nors biržėje, jeigu sutiks mane tiesiog miške.“
„Tikrai noriu dalyvauti procese. Man labai svarbu jaustis reikalingai toje vietoje, kurioje dirbu. Jei aš jausiuosi čia reikalinga, būsiu laiminga kaip vadovė“, – kalbėjo B. Golubovska.
