„Kai kuriems retiems ir saugomiems grybams šis sezonas yra labai geras. Pavyzdžiui, šiemet įvairesnių nei įprastai pridygo baltikų. Gana gausiai dygsta ir dyglutiniai grybai, kurie aptinkami tik senuose miškuose. Paprastai šių grybų reikia su žiburiu ieškoti”, – džiaugėsi Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vedėja Jurga Motiejūnaitė.
Specialistams šiemet grybautojai iš miško atnešė ir vieną retą, įdomiai atrodantį grybą – oranžinį dyglutį. Mokslininkai labai džiaugiasi tokiomis žmonių pastangomis ir paaiškina, ką daryti, kad bendradarbiavimas būtų dar efektyvesnis.
„Radus nematytą grybą reikia labai tiksliai užfiksuoti, kur jis augo. Geriausia nurodyti koordinates ir aprašyti, kokie medžiai ar kiti augalai augo netoliese. Jeigu žmogus grybą fotografuoja, reikėtų jį užfiksuoti taip, kad matytųsi visas – kotas ir kepurėlė”, – sakė J. Motiejūnaitė.
Mokslininkai vis dar aiškinasi, kas galėjo lemti tokį gana gerą retų grybų derlių. Pasak jų, įtakos grybams turi ne tik šių metų oras, bet ir pernykščiai lietūs.
„Grybai yra labai specifiniai organizmai, kurie yra svarbūs tiek gyvūnų, tiek ir augalų, ypač medžių mitybai. Grybai dalyvauja ir negyvos medienos ardyme. Mikoriziniai grybai netgi vadinami miško internetu, kadangi jie gali perduoti informaciją ir maisto medžiagas iš vieno augalo kitam”, – teigė J. Motiejūnaitė.
Retų ir saugomų grybų sąrašą pakoregavo
Dėl labai įvairių jų atliekamų funkcijų, gamtoje mokslininkai siekia išsaugoti kuo daugiau grybų rūšių. Nuo kitų metų sausio 1 d. įsigalios atnaujintas Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas, kitaip vadinamas Lietuvos raudonąja knyga. Įtrauktos ir kelios naujos grybų rūšys. Kai kurios anksčiau mūsų šalyje net nebuvo aptiktos, pavyzdžiui, plonakotis dyglutėlis. Šiam grybui dygti reikalingos ypatingos sąlygos – jis auga tik ant samanotų, labai stambių, senų, išvirtusių pušų, kurios kažkada buvo kiek apdegusios.
„Gaisrų dabar stengiamasi išvengti, o virtuolius iš miško šalina, senų medžių mažėja, todėl gamtoje šie grybai tampa itin reti ir sunkiai aptinkami. Tai labai reta ir sparčiai nykstanti rūšis”, – pasakojo J. Motiejūnaitė.
Kiti į retųjų sąrašą įtraukti grybai – obelinis minkštadyglis ir kalkiamėgė dygiabudė taip pat reikalauja specifinių sąlygų. Pirmasis auga tik ant labai senų obelų, o antrajai būtini kalkingi dirvožemiai.
„Jokio gyvo organizmo neįmanoma išsaugoti, jeigu neišsaugosime jo buveinės. Pavyzdžiui, lūšys gali gyventi tik dideliuose ir senuose miškuose, jaunuolynai joms netinka. Taip pat yra ir su grybais. Norėdami išsaugoti retas rūšis, turime pasirūpinti joms tinkamomis buveinėmis”, – kalbėjo J. Motiejūnaitė.
Tiesa, į Raudonąją knygą ne tik įtrauktos naujos grybų rūšys, bet ir kelios išbrauktos, pavyzdžiui efektingas, tačiau žmogaus sukurtas buveines mėgstantis didysis kukurdvelkis.
„Grybas atrodo įspūdingai, gali užaugti iki futbolo kamuolio dydžio. Tačiau jis mėgsta gerai patręštas vietas, gali imti ir išaugti darže ar vejoje. Jo poreikiai visai kitokie nei dėl buveinių trūkumo nykstančių rūšių, todėl iš šio sąrašo jis buvo išbrauktas”, – paaiškino J. Motiejūnaitė.
Tarp valgomų grybų daugiausia voveraičių
Šių metų valgomų grybų derlius nėra ypatingas. Pasak Gamtos tyrimų centro mikologo Jono Kasparavičiaus, tik voveraitės auga kiek stabiliau nei kiti grybai, nors ir jų nėra daug, o daugelio pamėgtų baravykų šiemet visai mažai.
„Nedidelį grybų derlių labiausiai lėmė sausra. Tačiau svarbūs ir kiti dalykai. Grybų kiekvienais metais užauga vis kitoks kiekis. Net eksperimentai, kai miškai per sausras buvo laistomi, parodė, kad skirtingų metų derliai buvo nevienodi”, – paaiškino J. Kasparavičius.
Jis priminė, kad norint kasmet mėgautis grybais, nereikėtų surinkti viso laimikio, kurį žmonės randa. Grybų reikia šiek tiek palikti – tik taip jie galės išbarstyti sporas ir pasidauginti.
„Kartais matau nuotraukas, kuriose užfiksuotos grybautojų pintinės. Jose ir visai maži grybai. Tokie paprastai dar būna neišlindę iš po samanų. Tai reiškia, kad žmonės, ieškodami grybų, kilnojo samanas. Žinau atvejų, kai samanos šukuojamos net su grėbliais. Tai kenkia ne tik samanoms, bet ir grybienai. Tokioje pažeistoje vietoje keletą metų grybai gali visai neaugti. Todėl žmonės turėtų rinkti tik užaugusius grybus”, – perspėjo J. Kasparavičius.
Į mišką – lyg į svečius
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vyr. specialistė Laura Janulaitienė teigė, kad rinkti reikėtų tik tokius grybus, kuriuos žmogus gerai pažįsta. Įdomios spalvos ar formos grybai gali būti reti arba nuodingi. Kartais neįprastus ar „šungrybiais” vadinamus grybus aptikę žmonės ima juos trypti ar spardyti. L. Janulaitienė pabrėžė, kad taip elgtis nevalia.
„Grybai – tai gyvi organizmai, kurie yra svarbi ekosistemos dalis, be to, jais minta gyvūnai, taip pat suteikia jiems prieglobstį. Todėl žmonės neturėtų žaloti neva netinkamų grybų. Visi grybai yra svarbūs ir reikalingi, tik mes juos kiekvienas vertiname savaip. Miške apskritai reikėtų elgtis gražiai ir civilizuotai, lyg būnant namuose. Miškas, tai mūsų turtas visomis prasmėmis”, – sakė L. Janulaitienė.
Specialistė patikslino, kad miške negalima ne tik šiukšlinti, trypti grybų ar laužyti šakų, bet ir braižyti ženklų ant medžių kamienų ir triukšmauti. Šūkavimai pavasarį gali išgąsdinti gyvūnų jauniklius, o rudenį, pavyzdžiui, poruotis besiruošiančius elnius.
