Dar daugiau dėmesio verta unikali Lietuvą skalaujančios Baltijos jūros pakrantė, kurioje per daugelį metų susiformavo išskirtiniai ir nepakartojami gamtos kūriniai.
Nepakartojamas gamtos kūrinys – Kuršių marios
Daugmaž prieš 10 000 metų dabartinės Kuršių marios buvo tiesiog Baltijos jūros įlanka. Bėgant laikui, šią įlanką nuo sausumos ėmė skirti seklumoje vėjo pustomas smėlis. Tokios Kuršių marios, kokias matome šiandien, susiformavo prieš daugmaž 2000 metų.
Kuršių mariose gyvena apie 50 žuvų rūšių, didžioji dalis jų – gėlavandenės žuvys. Medūzos – tai plačiai paplitusios Kuršių marių gyventojos, krante ir pakrantėje dažnai matomos vasaros antrojoje pusėje.
Įdomu tai, kad tam tikru laikotarpiu Kuršių marios buvo žinomos kaip vienas žuvingiausių vandens telkinių Europoje. Situacija kardinaliai pasikeitė aštuntajame-devintajame praėjusio šimtmečio dešimtmečiais, kai į marias iš Nemuno ėmė patekti labai daug teršalų ir gyvūnijai bei augmenijai kenksmingų medžiagų, sumažinusių žuvų populiaciją.
Kuršių marių dugną dengia smėlis ir dumblas, vanduo mariose nėra skaidrus. Šios sąlygos nėra palankios vandens augmenijai. Todėl augmenija nėra gausi ir įvairi: čia auga lūgnės, vandens lelijos, plūdės, pelkiniai vandensargiai, vešintys vietose, kuriose nėra gausiai sužėlę nendrės.
Vešlūs nendrynai, susiformavę marių pakrantėse, itin mėgstami paukščių – krakšlių ir nendrinukių. Marias kaip perėjimo vietą mielai renkasi gulbės nebylės, ausuotieji kragai, didžiosios antys, o atvirose pakrantės vietose gyvena ir peri jūriniai kirlikai.
Jūrininkų kepurės skardis – natūralus gamtos kūrinys
Olando kepurė – skardis, esantis visai netoli Karklės, savo pavadinimą pelnė dėl panašumo į senųjų olandų jūrininkų kepurę. Šį pavadinimą XIX amžiaus pradžioje ėmė vartoti jūrininkai, o vietos gyventojai skardį daugmaž iki XX amžiaus vidurio vadino Melnmuiže.
Olando kepurės skardį, kurį sudaro molis, priemolis ir rieduliai, prieš 12-15 tūkstančių metų suklostė ledynas, vėliau skardis buvo apipustytas smėliu. Ilgus amžius ši Baltijos pakrantės vieta buvo apaugusi ąžuolais ir pušimis bei itin gerai matoma iš jūros pusės.
Baltijos jūros pakrantėje, supančioje Olando kepurę, auga Lietuvos pajūryje gana retos smiltyninės druskės, mėgstančios druskingą dirvožemį. Čia taip pat galima pamatyti šviesiai violetiniais žiedais žydinčias baltijines stokles.
Lietuvos auksu buvo puošiamasi dar žalvario amžiuje
Gintaras – nuo Baltijos pakrančių neatsiejamas akmuo, dažnai tituluojamas Lietuvos auksu. Didžiausias gintaro telkinys Lietuvoje yra susidaręs šiaurinėje Kuršių marių dalyje.
Šio akmens vertė buvo žinoma jau vidurinio akmens ir žalvario amžiuje: atliekant archeologinius kasinėjimus dabartinėje Gintaro įlankoje, buvo rasta apdirbtų gintaro gabalų.
Karaliaučiaus universiteto profesorius Ričardas Klebsas Lietuvoje rastų vidurinio akmens ir žalvario amžiaus papuošalų kolekciją, kurią sudarė gintarinės sagos, kabučiai, vamzdeliniai karoliai, žmonių ir gyvūnų figūrėlės, aprašė dar 1882 metais.
Kolekciją sudarė 434 gintaro dirbiniai, tačiau po Antrojo pasaulinio karo iš šios kolekcijos išliko vos 5 papuošalai.
Gintaru vietos verslininkai itin susidomėjo 1588 metais, Kuršių marių dugne aptikus gana didelius gintaro telkinius. Tuomet gintaras buvo kasamas tik vasarą.
Daugiausia gintaro Baltijos jūros pakrantėje, priklausančioje Lietuvai, buvo iškasta 1868 metais – iškasto gintaro kiekis siekė net 94000 kilogramus.
