„Baisu, kaip viskas pažaliavę. Kol kas dvokas nepasklido, bet netrukus tas dumblas ims pūti, pasmirs. Šiemet, rodos, to dumblo daugiau nei visada, be to, čia pat ir nugaišusios žuvys išmestos į krantą“, – užfiksuotus vaizdus komentavo fotografas V. Ščiavinskas.
Portalui lrytas.lt Kauno marių regioninio parko biologas Mindaugas Kirstukas aiškino, kad gyvuojančios melsvabakterės šiame vandens telkinyje – natūralus reiškinys, tačiau jį paspartina eutrofikacija.
„Azoto ir fosforo trąšos yra maisto medžiagos melsvabakterėms, todėl tų medžiagų kiekio padidėjimas vandens telkiniuose sukelia gausesnį melsvabakterių „žydėjimą“. Kauno mariose vėjai, bangos ir srovės šiuos organizmus suneša į tam tikras vietas, todėl susidaro didesnių sąnašų zonos“, – aiškino gamtininkas M. Kirstukas.
Išskiria toksines medžiagas
Anot jo, melsvabakterių „žydėjimas“ yra laikinas reiškinys, kuris didesnės žalos ekosistemai padaryti neturėtų, tačiau negalima sakyti, jog ir visiškai nekenkia. „Melsvabakterių biomasei pūvant išsenka deguonies resursai vandens masėje, dėl kurio trūkumo gali imti gaišti žuvys.
Tačiau tai yra pakankamai didelis vandens telkinys ir melsvabakterių žydėjimas fiksuojamas tik kai kuriose vietose – vienur daugiau, kitur mažiau. Dalis melsvabakterių masės nusėda dugne, kur jas suskaido kiti organizmai“, – sakė M. Kirstukas.
Pasak Gamtos tyrimų cento Algologijos ir mikroorganizmų ekologijos laboratorijos vadovo dr. Ričardo Paškausko, melsvabakterės sukelia ne tik deguonies deficitą. „Savo gyvavimo ciklo metu jos suformuoja ir toksinių medžiagų, kurios kitiems organizmams trikdo kepenų veiklą, dirgina kūno paviršiaus audinius, slopinamai veikia nervų sistemą“, – sakė R. Paškauskas.
Biologo M. Kirstuko teigimu, į „žydintį“ vandenį žmonėms lipti nepatariama. „Melsvabakterės nėra kenksmingos, jei tokiame vandenyje žmonės nesimaudo. Todėl maudynėms geriau rinktis švaresnius vandens telkinius“, – teigė M. Kirstukas.
Dauginimąsi spartina įvairūs faktoriai
Kaip tikino R. Paškauskas, į pagrindinę Lietuvos upę – Nemuną – suplaukia tonos įvairiausių produktyvumą skatinančių medžiagų. „Visur, kur žmogaus įsikišama ir nekontroliuojamai patręšiama, vystosi gyvybė, nes padidėja maistinių medžiagų kiekis. Būtent tręšimas azotu ar fosforu lemia melsvabakterių spartų vystymąsi“, – sakė gamtininkas.
Šios gyvybės formos spartesnį dauginimąsi skatina ir su buitinėmis nuotekomis patenkančios maistmedžiagės. „Visi mes naudojame skalbimo miltelius, kuriuose yra fosforo. Taip trąšios medžiagos ir patenka į vandens telkinius. O juk mes visi esame aplink vieną „bambą“ aprišti – Baltijos jūrą“, – aiškino R. Paškauskas.
Anot jo, panašūs procesai stebimi ne tik Kauno mariose, bet ir Kuršių mariose bei Baltijos jūroje, mat melsvabakterėms būtinos maistingos medžiagos atplaukia iš upių.
R. Paškauskui pritarė ir Kauno marių regioninio parko biologas M. Kirstukas. Jo teigimu, šiltuoju metų laiku melsvabakterių „žydėjimą“ paskatina įvairūs faktoriai. „Tiek trąšos iš laukų, tiek buitinės nuotekos, kuriose yra skalbimo miltelių, įvairių plovimo priemonių ar audinių minkštiklių su fosforo junginiais ir t.t.“, – sakė biologas M. Kirstukas.
Problemos greitai išspręsti nepavyks
Pasak R. Paškausko, visos valstybės, esančios aplink Baltijos jūrą, kovoja su vandens telkinių pertręšimu. „Eutrofikacija – tai visokeriopai neigiamas reiškinys. Kenčia ne tik Kauno ar Kuršių marios, bet ir Baltijos jūra. Todėl reikia dirbti nuosekliai – kontroliuoti miesto valymo įrenginius, buitines ir pramonines, žemės ūkio nuotekas.
O Kauno mariose žydinčios melsvabakterės – dėsningas ilgalaikio poveikio padarinys. Nėra taip, kad kažkas išpylė trąšas ir staiga priaugo biomasės“, – aiškino Gamtos tyrimų centro Algologijos ir mikroorganizmų ekologijos laboratorijos vedėjas R. Paškauskas.
Dar kovo mėnesį Briuselyje Helsinkio komisijos šalių aplinkos ministrai pasirašė deklaraciją, skirtą siekti tvarios Baltijos būklės. Ja patvirtintas įsipareigojimas įgyvendinti dar 2007 metais priimtą Baltijos jūros veiksmų planą – iki 2021 metų pasiekti tvarią Baltijos jūrą.
Deklaracijoje pabrėžiama, kad, nepaisant visų pastangų, vargu ar iki 2021 metų bus pasiekta gera Baltijos jūros aplinkos būklė.
Tačiau Helsinkio komisijos šalys įsipareigoja ir toliau vykdyti jau suderintus veiksmus, pvz., kontroliuoti maistingųjų bei pavojingųjų medžiagų iš žemės ūkio patekimą į vandens telkinius , mažinti laivybos poveikį, išsaugoti biologinę įvairovę ir kt.
