Išskirtinis įvykis
Liepos 23-ioji. Štai ši 2018-ųjų diena ornitologui, biomedicinos mokslų daktarui E.Drobeliui visam laikui tapo išskirtinė.
Jau keturiasdešimt metų, kai jo gyvenimas ir darbas susijęs su Čepkelių rezervatu. Tiek pat metų jis skyrė plėšriųjų paukščių tyrimams. Daugybę laiko jis ieškojo ir gyvatėdžių gūžtos. Prieš porą savaičių E.Drobeliui pavyko: Varėnos krašto miškuose, ties Čepkelių pelke, jis aptiko lizdą ir šių vanaginių paukščių jauniklį.
Tad ir pokalbis su E.Drobeliu – apie paukščius ir svarbųjį atradimą.
– Kodėl ornitologai taip džiugiai sutiko žinią apie tai, kad atradote gyvatėdžio lizdą?
– Nes tai labai retas paukštis. O lizdavietė – įrodymas, kad šie paukščiai tikrai peri Lietuvoje. Iki šiol mums, ornitologams, niekaip nepavyko to padaryti.
Kadangi Lietuvoje tai išskirtinis atvejis, reikėjo jį dokumentuoti. Ir man tai tapo savita dilema, nes vyrauja gamtosauginis požiūris, kad jauniklius auginančių paukščių nevalia trikdyti.
Vis dėlto teko įlipti į pušį, apžiūrėti lizdą, įvertinti jo būklę, pažiūrėti, kuo jauniklis šeriamas, ir viską nufotografuoti.
– Jei gyvatėdžiai įsikūrė Čepkelių rezervate, vadinasi, jiems pakanka maisto?
– Rezervatas užima per 11 tūkst. hektarų ir kone pusėje šio ploto tvyro pelkė. Tai, kad gyvatėdis čia išsirinko vietą perėti, liudija, jog pelkė yra sveika, gyvybinga.
Neabejoju, kad gyvatėdžių Čepkeliuose gyvena ne viena, bet kelios poros. Maistui jiems reikia labai daug gyvačių, žalčių, driežų. Šių paukščių pora, auginanti jauniklį, paprastai per metus sumedžioja jų apie tūkstantį. Vadinasi, pelkėje yra puikios sąlygos ropliams gyventi.
– „Vanagas!“ Šis šūksnis kaimuose paprastai nuskriedavo pavėlavęs, kai paukštis su grobiu kildavo aukštyn. Pastaruoju metu viščiukai cypsi retoje sodyboje, tad kuo minta vištvanagiai?
– Mano kieme didysis vištvanagis sukiojasi jau porą mėnesių. Pašeriu jį, kai atskrenda, nes paprastai jis klajoja virš kaimo. Ko gero, pagyvens tol, kol pats išmoks medžioti.
Jį rado miškininkai – jauniklį, iškritusį iš lizdo. Ir man atnešė pagloboti.
Vištvanagių pagrindinis maistas yra mažieji paukščiai. Į jų nagus patenka ir Lietuvoje perintys, ir migruojantys sparnuočiai. Taigi bado jie nejunta.
– Į miškus stebėti plėšriųjų paukščių ir tirti jų gyvensenos pasitraukdavote ne kelioms paroms, bet kelioms savaitėms. Kodėl dėmesį sutelkėte būtent į juos?
– Ko gero, tai nulėmė mano charakteris. Paauglystėje gyvenau kaime netoli Anykščių. Buvau labai uždaro būdo. Ištisas dienas praleisdavau vienas, neretai žvejodamas.
Pakako atsitiktinumo, kad mano žvilgsnis nuo vandens pakiltų į medžius. Tiesiog įsivėlė į juos meškerės kabliukas. Gelbėdamas meškerę aptikau medyje pirmąjį plėšriųjų paukščių lizdą. Ir buvau visam gyvenimui pakerėtas.
Man atrodo, kad šie paukščiai man yra artimi. Jie paslaptingi, taurūs, uždari, gyvena pavieniui. Žmonės jų nekenčia, bet jie to nepaiso. Be to, plėšriųjų paukščių tėra nedaug rūšių ir jie sunkiai ištiriami, nes gyvena medžių viršūnėse, pasiekti jų lizdus yra sunku.
Ereliai žuvininkai, mažieji ir didieji ereliai rėksniai, vištvanagiai, paukštvanagiai, vapsvaėdžiai, gyvatėdžiai, įvairių rūšių sakalai, galop pelėdos. Nors visi jie yra plėšrieji paukščiai, visi ir labai skirtingi.
– Jūs ir pats padėdavote jiems įsikurti?
– Esu pastebėjęs, kad paukščiai įsikuria atsitiktinėse vietose, ir jose padėdavau lizdus. Kai paukščiai juose imdavo perėti, apimdavo beribis džiaugsmas.
O kai kone po šimto metų pertraukos Lietuvoje, ir ne bet kur, o mano padėtame lizde, apsigyveno jūrinių erelių pora ir išperėjo jauniklių, man tai buvo didžiulis įvertinimas.
Po to įvyko sprogimas ir jūrinių erelių pradėjo gausėti visoje Europoje. Gali būti, kad tai susiję ir su draudimu juos medžioti, ir su geresnėmis gamtos sąlygomis, nes buvo pradėta drausti pesticidus. Ir šiuo metu Lietuvoje jų gyvena koks 150 porų.
Jūrinis erelis – didžiulis paukštis, atstumas tarp išskleistų sparnų – apie 2,5 metro. Jam reikia daug maisto ir jis medžioja kiškius, kurtinius, net gandrus, gerves.
Jei staiga atsiranda kokios 150 jų porų – 300 suaugusių erelių ir dar kokie 600 jauniklių, vadinasi, apsigyvena kone tūkstantis grobuonių, mintančių smulkesniais gyvūnais.
– Kaimuose išretėjo žmonės, naktimis nebegirdėti juose ir pelėdų ūkavimo naktimis. Kas nutiko?
– Pelėdos – gyvūnai, kurių gausa priklauso nuo gamtos sąlygų. Jei nėra daug pelėnų ar pelių, ir pelėdų ten nebūna. O graužikai paprastai įsikuria ten, kur gyvena žmogus.
Vis dėlto pelėdos labai saviti, slapti, naktiniai paukščiai ir jų gyvensenos tyrimas yra labai sunkus. Nėra paprasta surasti jų gyvenamas vietas, pažinti jų gyvenimo būdą, ištirti biologiją.
Tuomet, kai aštuntajame dešimtmetyje kartu su Broniumi Šablevičiumi pradėjome dirbti ornitologais ir jomis domėtis, dauguma pelėdų rūšių net nebuvo žinomos, pavyzdžiui, niekas nebuvo girdėjęs apie lututes, nors jos gyveno Aukštaitijos bei Dzūkijos nacionaliniuose parkuose, Čepkeliuose – taip pat.
Žvirblinės pelėdos taip pat buvo reta rūšis, bet dabar jų aptinkama jau visoje Lietuvoje. Nebuvo žinių ir apie uralinę pelėdą, o dabar šios rūšies paukščiai nuolat peri Šiaurės Lietuvoje.
Buvo manoma, kad mūsų šalyje išnyko didieji apuokai. Bet neseniai pastebėta, kad jie peri ir pajūryje, ir prie Vilniaus. Taigi sunku įvertinti, ar pagerėjo šiems paukščiams gyventi reikalingos sąlygos, ar jų tyrimai tapo sėkmingesni.
– Rugpjūčio pradžia, o Čepkelių rezervatą užgulė visiška tyla. Kur dingo garsai?
– Čia nieko nėra to, kas keltų triukšmą. Nėra ir žmogaus keliamo, gamtai svetimo garso.
Tylu, nes tai laikas, kai baigėsi gyvūnų veisimosi metas. Paukščiai jau užaugino jauniklius, giedoti jiems nebereikia – nereikia ginti savo teritorijos.
Ši tyla truks neilgai. Rudeniop nakvynėms pradės rinktis gervių pulkai, pradės skristi žąsys, tilvikai, plūstelės smulkių žvirblinių paukščių pulkai, kurie, bendraudami tarpusavyje, čirškaus, cypsės, klegės. Taigi nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio raistas prisipildys garsų, tik kitokių nei pavasarį.
– Paukščius stebite 40 metų. Kokią įtaką jų įvairovei padarė klimato kaita?
– Pokyčiai yra akivaizdūs – Lietuvoje peri tokie paukščiai, kurie anksčiau pas mus tik užklysdavo.
Tuomet, kai Žuvinto rezervate buvo pastebėta perinti geltongalvė kielė, negalėjau tuo patikėti. Iš kur ji? Juk tai Vidurinės Azijos paukštelis, o peri Pietų Lietuvoje.
Jei anksčiau Lietuvoje pavykdavo pamatyti didįjį baltąjį garnį, tai prilygdavo sensacijai. Šiuo metu jie peri kolonijomis, o juk šie paukščiai – pietinė rūšis. Peri pas mus ir bitininkai – sparnuočiai, mintantys bitėmis bei įvairiais vabzdžiais.
O tokių atvejų pasitaiko vis daugiau.
