Iki specialių aikštelių – nepigus šakų kelias: prireiks dešimčių eurų

Kas čia ūžia? Kažkoks keistas garsas, panašus į lentpjūvėje dūzgiančius oblius? Bet jokios lentpjūvės arti namų nėra.

„Turiu įrenginį, kuris smulkias šakas sukapoja į šiaudo dydžio skiedras. Tai geras mulčius. Išbarstau aplink vaismedžius, ir jis neleidžia žolei augti“, – sakė greta Vilniaus esančioje sodininkų bendrijoje gyvenantis Juozas.

Kiti mano kaimynai, turintys seną obelų sodą, elgiasi kitaip. Jie kiekvieną pavasarį nusamdo sodininkystės paslaugų įmonę vaismedžiams nugenėti.

Tad balandį jos darbuotojai praūžė viesulu: per vieną dieną nugenėjo obelis, o nupjautas šakas bei nukarpytus vadinamuosius vilkūgius iš karto krovė į talpas ir sunešė į bioskaidžioms atliekoms išgabenti skirtą krovininį automobilį.

Tačiau ką man daryti su stirta per metus suverstų šakų, sutrešusių lentų, prisivėlusių tarp jų lapų, iškastų augalų šaknų? Viskam sutalpinti juk reikėtų nemenko sunkvežimio.

Deginti – nevalia. Sukapoti ir surišti? Neįmanoma. Geriausia – išvežti. O kur ir kaip?

„Negaliu privažiuoti. Slidu. Nėra net kur automobiliams prasilenkti“, – vasarį, kai sodininkų bendrijos kelias dar buvo sukaustytas įšalo, vienos Vilniuje aplinką tvarkančios įmonės vairuotojas turėjo apsisukti ir grįžti atgal į bazę.

Tas pats nutiko ir po keleto savaičių, kai ledas nutirpo, bet įšalas dar nebuvo išėjęs. Sunkiasvoris sunkvežimis pakibo nuokalnėje, įstrigęs tarp medžių ankštame keliuke. Viskas baigėsi dar didesniu vairuotojo rūpesčiu – jam teko šauktis kolegas iš bazės, kad šie ištemptų buksuojančią sunkiasvorę mašiną.

Su ta įmone buvome sutarę, kad šakų išvežimas iš sodininkų bendrijoje esančios teritorijos man kainuos 70 eurų. Tačiau nepavyko: įmonės automobiliai kol kas – per galingi, kad įveiktų ankštus sodininkų bendrijų keliukus.

Tačiau palikti nesutvarkytos šakų krūvos buvo nevalia – žmonėms netvarka badė akis, o ir man – taip pat. Tad ką daryti?

Taip jau susiklostė, kad įsikalbėjus su įmonės, tvarkiusiems kaimynų sodą darbuotoju, gavau nedidelį krovininį automobilį turinčio žmogaus kontaktus. Sutariau su juo ir dėl laiko, ir dėl šakų išvežimo kainos. Bet man pačiai dar reikėjo išsiaiškinti, kur nugabenti taip vadinamas žaliąsias atliekas.

Didžiųjų atliekų priėmimo aikštelių greta Vilniaus – ne viena, bet dauguma jų nepriima nei šakų, nei lapų, nei nupjautos žolės – bioskaidžioms atliekoms jose nėra numatyta vietos.

„Tuomet vežkit į Gariūnus“, – patarė kaimynų sodininkai – talkininkai.

Ir išties Gariūnuose žaliąsias – bioskaidžias atliekas priima Titnago gatvėje esanti įmonė „Biastra plius“. Tačiau šakas kaip ir kitas žalienas ji į teritoriją įsileidžia už tam tikrą mokestį – už toną prašoma 9 eurų.

Kita galimybė – kompostinės žemės mišinius gaminanti Leopoldo Juknevičiaus įmonė, esanti sostinės Liepkalnio gatvėje. Joje už mašinos arba traktoriaus šakų priekabą prašoma 10 eurų. Tiek pat kainuoja ir kitos „žalienos“ – lapai, žolė, šienas, ravėjimo atliekos bei velėna.

Dar viena įmonė, perdirbanti žaliąsias atliekas – Drujos gatvėje esanti komposto gamybos bendrovė „Nikanoros“. Jos paslauga, užsisakius nedidelį krovininį automobilį atliekoms išvežti, kainuoja 70-80 eurų. Atvežus patiems, yra taikomas vadinamasis „vartų“ mokestis.

Taigi vilniečiai gali rinktis, ar mokėti žaliąsias atliekas perdirbančioms įmonėms, ar sukarti kelią iki tokių atliekų surinkimo aikštelių, esančių jau ne miesto teritorijoje, bet rajone.

Vilniaus regione yra 6 Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrui (VAATC) pavaldžios žaliųjų atliekų surinkimo aikštelės, į kurias galima suvežti želdynų karpymo, sodo atliekas, nupjautą žolę, lapus ar nugenėtas šakas.

Jos priimamos nemokamai, nepriklausomai nuo to, kiek jų atgabenama.

Tačiau kai kurių aikštelių operatoriai taiko apribojimus, siekdami išvengti piktnaudžiavimo įmonių, atvežančių didelį šių atliekų kiekį.

Pasak VAATC atstovų, artimiausiu metu planuojama įvesti metinį 3 kubų vienam gyventojui žaliųjų atliekų limitą. Kol kas atvežus jų daugiau, mokestis už papildomą kiekį nėra nustatytas.

Tokiu pat principu veikiančių žaliųjų atliekų aikštelių yra kiekvienos savivaldybės teritorijoje. Kur jos ir koks jų darbo laikas, skelbiama Aplinkos apsaugos agentūros tinklapyje.

Aš gi pasirinkau netoli Nemenčinės, Pakryžės kaime esančią VAATC žaliųjų atliekų surinkimo aikštelę. Iki jos nuo Vilniaus – apie 26 kilometrus, taigi atstumas yra nemenkas. Bet įveikti jį Nemenčinės plentu yra daug patogiau, nei per miestą su šakų prikrautu automobiliu nuslinkti iki Gariūnų.

Šioje aikštelėje iš vieno žmogaus žaliųjų atliekų nemokamai priimama tik po vieną priekabą. Atvežus daugiau – nepriims, tačiau papildomas mokestis už didesnį kiekį, pasak jos darbuotojo, nenumatytas ir nėra imamas.

Dalį šakų pirmąkart nugabeno pats vairuotojas, kitą reisą įveikėme kartu, nes atliekas man teko užregistruoti į elektroninę duomenų bazę jau savo vardu.

Iš viso kelyje per du reisus teko sukarti apie 100 kilometrų, o tai – koks 10 litrų degalų. Taigi vien jie kainavo apie 12 eurų.

Kainavo ir krovininis autobusas bei vairuotojo Miroslavo pagalba, kuris ir pakrovė, ir iškrovė šakas: iš viso už tinkamą šakų sutvarkymą teko sumokėti 75 eurus.

Pakryžės kaime esančioje didžiųjų atliekų aikštelėje priima jų kuo įvairiausių. Žmonės čia yra suvežę ir buitinės technikos, yra atgabenę ir statybinių atliekų, pavyzdžiui, gipso kartono plokščių nuolaužas.

Ten pat stovi ir metalui, ir stiklui skirti konteineriai. Plyti ir didelė žaliosios atliekoms skirta aikštelė. Surinktos žaliosios atliekos vėliau yra kompostuojamos.

„Sunkiai žmonės mus randa, – pratarė aikštelėje dirbantis Eugenijus. – O kiti neištveria – neįveikę vieškelio išmėto viską pakeliui“.

Ir išties – prie žvyrkelio, nuo Nemenčinės plento vedančio į Pakryžę, riogso ir išmestos lovos, ir padangos.

Be to, nežinant vietovės, ir pačią aikštelę rasti yra kebloka, nes ties posūkiu iš plento į vieškelį nuorodos nei į VAATC aikštelę, nei į patį Pakryžės kaimą.

„Žinojau, kad čia kažkada buvo sąvartynas, tai nesunkiai ir aikštelę radau“, – pasigyrė šakas padėjęs išgabenti Miroslavas.

Pačioje žaliųjų atliekų surinkimo aikštelėje į vieną stirtą sukrauta ir pernai nušienauta žolė, ir šakos, ir lapai, ir kitos bioskaidžios atliekos.

„Veža žmonės atliekas, negaliu sakyt, kad nebūtų sujudimo. Kasdien kas nors užsuka tai su šakų priekaba, tai su maišais kitokių senų lapų“, – užsiminė Eugenijus.

Sausą žolę, nendres, nukritusius medžių lapus, šiaudus, laukininkystės ir daržininkystės augalinės kilmės atliekas lauko sąlygomis leidžiama deginti tik surinkus į krūvas ir tik tada, kai nėra galimybių jų kompostuoti ar kitaip panaudoti. Be to, tai daryti galima ne arčiau kaip 30 metrų nuo pastatų.

Visa tai deginant būtina ugnį nuolat stebėti, o viską užbaigus smilkstančią ugniavietę privaloma užgesinti užliejant vandeniu ar užpilant smėliu.

Tačiau būtina įsidėmėti ir tai, kad surinktus arba sugrėbtus augalus, jų dalis ar krūvas draudžiama deginti miške, aukštapelkėse, durpingose vietose.

Numatyta ir tai, kad deginant tokias atliekas būtina paisyti ir saugaus atstumo. Jis negali būti mažesnis nei 50 metrų, skiriančių nuo miško, aukštapelkės ar durpyno.

Draudžiama atliekas deginti ir miestuose bei miesteliuose, išskyrus laužų kūrenimui jiems nustatytose vietose.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atliekų perdirbimas, pavyzdžiui, kompostavimas, yra svarbesnis prioritetas nei atliekų deginimas. Nugenėtas šakas galima smulkinti ir kompostuoti pačiam, nuvežti į artimiausią atliekų kompostavimo įmonę, taip pat galima atiduoti biokurą deginančioms įmonėms.

Baudos. Būtent jos pastaruoju metu paskatina žmones nebekrauti iš nugenėtų šakų milžiniškų laužų.

Sausos žolės, nendrių, nukritusių medžių lapų, šiaudų, laukininkystės ir daržininkystės atliekų deginimas pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus užtraukia baudą asmenims nuo 30 iki 230 eurų.

Tačiau baudos nėra sugalvotos šiaip sau. Jomis bandoma blogiems darbams pastatyti užkardą.

Viena, deginti šakas ar lapus yra nesaugu, nes liepsna gali išplisti į pievas arba – dar baisiau – į miškus arba durpynus. Be to, ugnis sunaikina žolėje esančią gyvūniją, o laižydama mišką – ir jo paklotę. Be to, deginimo metu išsiskiriantys teršalai didina šiltnamio efektą bei skatina klimato kaitą.

Pavyzdžiui, degant šakoms išsiskiria anglies bei azoto oksidai. Tuo pačiu didėja oro tarša kietosiomis dalelėmis. O jos niekur nedingsta – nusėda ant sodo arba daržo augalų.

Taigi nuodingą deginimo poveikį jaučia ne tik aplinka, bet ir pats žmogus.

Pasak Aplinkos ministerijos Atliekų departamento Atliekų valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės Simonos Kulikauskienės, visų komunalinių atliekų, tad ir žaliųjų atliekų tvarkymas yra savivaldybių rūpestis. Pati ministerija rengia gaires, į kurias atsižvelgiant visa tai daroma.

„Yra nustatyti „Biologiškai skaidžių atliekų kompostavimo aplinkosauginiai reikalavimai“. Juose apibrėžtos biologiškai skaidžių atliekų kompostavimo sąlygos, kompostuojamų atliekų rūšys, reikalavimai komposto kokybei, užterštumui ir naudojimui.

Taip pat pateiktos rekomendacijos individualiam kompostavimui. Jos teikiamos individualiai tai darantiems žmonėms: patariama, kaip gyventojai gali kompostuoti bioskaidžias atliekas, kur geriausia pasistatyti kompostinę “, – sakė S.Kulikauskienė.

Yra ir daugiau teisės aktų, kurie reglamentuoja žaliųjų atliekų, tarp jų ir šakų bei lapų tvarkymą. Pavyzdžiui, Atliekų tvarkymo įstatymas numato, kad savivaldybės turi užtikrinti, jog kiekvienoje savivaldybėje ir atliekų tvarkymo regione būtų sudarytos sąlygos kompostuoti arba anaerobiškai pūdyti komunalines biologiškai skaidžias atliekas.

Valstybiniame atliekų tvarkymo plane užsimenama ir apie tai, kad biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra būtų suderinta su komunaliniu nuotėkų dumblo tvarkymo infrastruktūra.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 54 žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės.