Graži spalvotų tepalų balutė – bjauri žudikė

Vairuotojų mokymo instruktoriai „drožia“ savo automobilius. Jie yra nuolatiniai automobilių serviso klientai. Nes sukorę tam tikrą kiekį kilometrų privalo keisti ir variklio tepalus, ir degalų bei oro filtrus, o neretai ir transmisinę – greičių dėžės – alyvą.

„Seniai nebėra savivalės, – patikino Alytuje esančios vairavimo mokyklos vadovas Rimvydas Anušauskas. – Vairavimo instruktoriai automobilius kaskart varo į servisą tepalams pakeisti. Su gamta juk nevalia juokauti.

Apskritai vairuotojams tai net neturi rūpėti – servisai kaupia panaudotą variklių alyvą ir pasirūpina tuo, kad ji būtų tinkamai sutvarkyta.

Tai sovietmečiu, kai teturėjome „Žigulius“, kiekvienas buvome ir vairuotojas, ir mechanikas: ir remontuodavome juos patys, ir atidirbusius tepalus patys išleisdavome“.

O štai mažoji technika – visokios vejapjovės ar žolės pjovimo traktoriukai su vidaus degimo varikliais net nesulaukia aplinkosaugininkų dėmesio. Kas iš jų landžios po žmonių sandėliukus kaime ar sode?

„Pats turiu vejapjovę. Štai ir suklusau: išties, kur panaudotą tepalą reikėtų padėti?

Šiuo metu esu sandėliuke kelis bakelius su senais tepalais išrikiavęs. Vis pilu pilu, bet negi po litrą kur nors verta vežti? Nekyla ranka imti tą tepalą ir lauk išpilti.

Sovietmečiu niekas aplinkosaugos nepaisė, bet dabar sąžinė neleidžia to daryti“, – kalbėjo R.Anušauskas.

O kur panaudotą variklių bei kitą alyvą padeda žemdirbiai?

Jų žemės ūkio technika – galinga, ji „įdarbinama“ laukuose nuo ankstyvo pavasario iki rudens, todėl keisti tepalus tenka gana dažnai.

„Nemanykit, kad žemės ūkio bendrovės dirba kaip sovietmečiu, – šyptelėjo Rokiškio rajone besidarbuojančios žemės ūkio bendrovės „Lašai“ inžinierius Mantas Kazlauskas. – Civilizacija mūsų neaplenkė.

Teturime vieną seną „Belarus“ traktorių, iš kurio gal vienas kitas lašas tepalų garaže ir išvarva. Bet visa kita žemės ūkio technika yra stropiai prižiūrima“.

Pasak M.Kazlausko, bendrovė aplinkai pavojingas atliekas, kokios tik susikaupia, perduoda įmonei „Atliekų tvarkymo centras“: panaudotus oro bei degalų filtrus, atidirbusį variklių bei transmisinį tepalą, panaudotus akumuliatorius.

Pasirodo svarbu net ir tai, kad tepaluose nebūtų priemaišų – vandens ar antifrizo likučių, nes tuomet atliekų tvarkytojai taiko didesnį mokestį. Priemaišas reikia pašalinti, o tai jiems – papildomos sąnaudos. Mat panaudoti tepalai yra perdirbami – filtruojami, valomi ir vėl leidžiami į gamybą.

„Dalį tepalų ir patys sunaudojame. Turime granuliavimo cechą, ir paleidžiant bei stabdant tam tikrą įrangą prireikia jų jai sutepti.

Bendrovės darbuotojai savo automobilių tepalus taip pat gali pasikeisti mechaninėse dirbtuvėse. Yra tepalams skirtas specialus konteineris. Niekas nebeteršia gamtos“, – patikino M.Kazlauskas.

Tačiau ir jis suabejojo tuo, ar kaime gyvenantys žmonės apskritai suka galvą, kur dėti iš seno, vos bejudančio traktoriaus išleistą variklio alyvą.

„Paprastai iš geresnio traktoriaus išleista alyva supilama į prastesnį. O kai ir tokiam nebetinkama, ko gero, yra paprasčiausiai sudeginama. Šliūkšt ant kokių nugenėtų šakų, ir laužas jau dega“, – nuojauta pasidalino pašnekovas.

Anot Karolio Šumsko – Vievyje esančio automobilių serviso bendraturčio, panaudoti tepalai kaip ir kitos pavojingos atliekos, susikaupiančios remontuojant automobilius, yra perduodamos atliekų tvarkytojams.

„Turime sutartį su įmone, tvarkančia atliekas. Kontrolė yra griežta. Aplinkosaugininkai bet kada gali užsukti ir pasižiūrėti, kaip dirbame, ar nėra tepalų prilaistyta.

O ir tvarkytojams už viską reikia mokėti – už oro bei kuro filtrus, ištuštintus bakelius, panaudotą alyvą“, – sakė K.Šumskas.

Jo teigimu, per mėnesį vidutiniškai susikaupia apie 20 litrų panaudotų tepalų, bet būna, kad sezono metu, ypač – prieš žiemą jų kiekis padvigubėja ar net patrigubėja.

Naftos produktų atliekos yra ypač pavojingos aplinkai. Gal kam ir atrodo, jog nieko tokio, jei indas pajuodusių tepalų, išvarvintų iš žolei pjauti skirto traktoriuko, bus supilti į duobutę dirvoje.

Tačiau tai nėra „nieko tokio“. Visa tai, ką blogo gamtai padaro žmogus, netrukus tampa blogiu jam pačiam.

Štai šitą informaciją yra paskelbę savo svetainėje įvairiai technikai skirtos alyvos pardavėjai. O ji kelia šiurpą – tai nėra vien tik keletas piktų skaičių.

Teigiama, kad Lietuvoje per metus suvartojama daugiau kaip 20 tūkst. tonų alyvos, o jos atliekų surenkama ir sutvarkoma apie ketvirtadalį. Be to, variklinė alyva sudaro daugiau kaip 70 proc. tų alyvos atliekų, kurias galima surinkti.

Tačiau Lietuvoje jų surenkamas tik penktadalis. Likusi dalis arba nelegaliai sudeginama, arba kitaip netinkamai panaudojama, pavyzdžiui, išpilama ar sunaudojama įrankiams tepti.

Viena, panaudota alyva yra pati pavojingiausia aplinkai iš visų atliekų, kurios susikaupia eksploatuojant transporto priemones. Ji yra netirpi, patvari, prisotinta nuodingų chemikalų bei sunkiųjų metalų.

Pokyčius alyvoje sukelia aukšta temperatūra ir apkrovos dirbant varikliui. Tai sukelia įvairius cheminius procesus, kurių produktai ir yra ypač pavojingi ir žmogui, ir gamtai.

Alyva prilimpa prie bet kokio paviršiaus – paplūdimio smėlio, paukščių plunksnų.

Patekusi į vandenį, alyva jį padengia orui nelaidžia plėvele, kuri nepraleidžia deguonies, saulės šviesos ir taip pakenkia fotosintezei.

Pasirodo, vos pusė litro naudotos alyvos gali padengti plėvele apie 0,5 hektaro vandens paviršiaus, – tai kelia grėsmę žuvims, vandens paukščiams, vabzdžiams ir kitai vandens gyvūnijai.

Alyva smarkiai užteršia geriamąjį vandens, į kurį teršalai patenka prasiskverbę per dirvožemį. 

Paskaičiuota, kad 1 litras naudotos alyvos gali sugadinti 1 mln. litrų vandens skonį ir grynumą.

Deginant panaudotą alyvą užteršiamas oras ne tik cheminėmis medžiagomis. Pavyzdžiui, deginant alyvą šildymo ar buitiniuose katiluose, skirtuose dirbtuvių patalpoms apšildyti, sunkiųjų metalų dalelės nusėda ant žemės paviršiaus, sukimba su ja ir taip užteršia dirvą bei gruntinį vandenį.

„Nebūtina kiekvieną kartą, pakeitus žoliapjovės tepalus, vežti jų į didžiagabaričių atliekų aikštelę.

Galima jų sukaupti daugiau – supilti panaudotą variklio alyvą kad ir į tą pačią tarą, kurioje ji buvo parduota. Ir, vežant kitas atliekas į aikštelę, ją ten pat nugabenti“, – paaiškino Aplinkos ministerijos Atliekų departamento Atliekų projektų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Audrius Naktinis.

Lietuvoje tokių aikštelių yra net 123, taigi žmonėms tereikia susirasti artimiausią iš jų.

Anot A.Naktinio, automobilių remonto dirbtuvės „svetimų“ tepalų nėra įpareigotos priimti. Už gamtai pavojingų atliekų sutvarkymą juk reikia mokėti.

Tuo tarpu didžiųjų atliekų surinkimo aikštelėse iš vieno žmogaus per metus nemokamai priimama iki 10 litrų panaudotos variklių alyvos.

Nors teisės aktai ir numato, kad pavojingąsias atliekas, taigi – ir senus tepalus, jų susidarymo vietoje galima laikyti pusmetį, vis dėlto nieko bloga nenutiks, jei supilti į sandarų indą jie bus kaupiami ilgesnį laiką.

„Automobilių alyva negali būti naudojama kaip kuras arba kitiems tikslams, mat joje yra daug aplinkai ir žmonėms pavojingų medžiagų. Eksploatuojame vienintelį Baltijos šalyse pavojingų atliekų deginimo įrenginį, kuriame galima saugiai utilizuoti panaudotą alyvą.

Saugūs filtrai ir uždara deginimo sistema leidžia užtikrinti, kad pavojingos medžiagos nepateks į gamtą.

Deja, kol kas matome, kad panaudota alyva tampa buitiniu kuru, o tai itin pavojinga žmonių sveikatai“, – aiškino „Toksika“ generalinis direktorius Arūnas Dirvinskas.

Jo teigimu, panaudotą alyvą reikia pristatyti į „Toksikos“ padalinius Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ar Alytuje. Individualiais atvejais didesnius alyvos kiekius „Toksika“ gali atvykti ir surinkti savo transportu.

Pagal atliekų tvarkymą reglamentuojančius teisės aktus visiems komunalinių atliekų turėtojams, neimant papildomo mokesčio, išskyrus nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą, turi būti užtikrinta galimybė atiduoti buityje susidarančias pavojingas atliekas – išskyrus baterijas ir akumuliatorius.

Savivaldybių įrengtose didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse yra surenkamo seni baldai, statybos ir griovimo, elektros ir elektroninės įrangos atliekos, naudotos padangos, o kartu – ir pavojingos buitinės atliekos.

Atliekų tvarkymo įstatymas ir kiti teisės aktai numato, kad atliekos turi būti perduotos atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats. Pagal šias taisykles pavojingąsias atliekas susidarymo vietoje galima laikyti 6 mėn.

Sodo technikoje, pavyzdžiui, krūmapjovėse arba benzininiuose pjūkluose (grandinei sutepti) naudojami biologiškai suyrantys tepalai bei tokie, kurie sumaišomi su kuru ir sudega. Bet yra ir tokios mažosios technikos, kurią eksploatuojant susidaro ir pavojingų atliekų, kurias reikėtų nuvežti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelę, – jų adresai skelbiami interneto svetainėje https://www.ratca.lt