Specialistai nedrįsta teigti, kad tyresnio vandens už lietuvišką pasaulyje nėra, tačiau užtikrintai sako, kad jį – gaivų ir tyrą galima gerti tiesiai iš čiaupo. Be to, jis turi ir tam tikrų ypatybių. Pavyzdžiui, Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kur viešai tiekiamas tik požeminis vanduo. Ten, kur tokių išteklių trūksta, žmonės priversti naudoti išvalytą paviršinį vandenį. Mūsų šalyje viešai vandeniu aprūpinama 80 proc. gyventojai, likusieji įsirengę privačius gręžinius ar šachtinius šulinius.
Kvapas nebūtinai reiškia taršą
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vyriausioji specialistė Vilija Galdikienė užtikrino, kad viešajam geriamojo vandens tiekimui naudojamas požeminis vanduo yra patikimai apsaugotas nuo taršos. Tačiau vandens kokybė atskirose šalies vietovėse gali skirtis dėl įvairių priežasčių.
„Viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybę lemia įvairūs veiksniai: požeminio vandens kokybė, vandens tinklų būklė, vandens sunaudojimas ir ypač vandens paruošimas, todėl viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybė yra skirtinga tiek atskiruose regionuose, tiek atskiruose vandentiekiuose, tiek konkrečiose geriamojo vandens vartojimo vietose”, – sakė V. Galdikienė.
Tad ar galima tokį vandenį iškart ir vartoti, ar geriau jį prieš tai pirmiausiai užvirinti? Specialistė sako, kad jeigu iš čiaupo atitenkantis vanduo yra skaidrus, bespalvis, neturintis specifinio skonio ar kvapo, jį gerti galima ir nevirintą. Tačiau jeigu jaučiamas koks nors kvapas, tai jau pavojaus signalas. O vandens drumstumas – rodiklis, kad vanduo nekokybiškas. Drumstumą vandeniui suteikia mažos smėlio, molio, organinių medžiagų dalelės.
„Šalutinius kvapus sukelia vandenyje esančios priemaišos. Vanduo gali atsiduoti žeme, žole, žuvimi, pelėsiais. Savitą kvapą suteikia kai kurie cheminiai junginiai, pavyzdžiui, vandenilio sulfidas – supuvusio kiaušinio, chloras, amoniakas ar fenolis – medicininį. Vandens kvapas yra indikatorinis rodiklis, kuris tiesiogiai nesietinas su kenksmingu poveikiu sveikatai, tačiau nustačius šalutinį kvapą svarbu išsiaiškinti jo priežastį ir imtis atitinkamų priemonių”, – paaiškino Galdikienė.
Kvapai taip pat gali atsirasti vandeniui užsistovint vandentiekio vamzdžiuose, rezervuaruose ar vandenį chlorinant. Vandeniui atitekant plieniniais vamzdžiais geležies kiekis gali padidėti net keliolika kartų. Dėl netinkamos geriamojo vandens kokybės vartotojai pirmiausiai turėtų kreiptis į jo tiekėją, o jeigu situacija negerėja – į VMVT.
Vandenį iš čiaupo tiesiai į stiklines gali pilstyti ir restoranai
Namuose vandenį iš čiaupo geriantys gyventojai patys atsakingi už savo sveikatą. Tačiau kaip yra kavinėse, baruose ir restoranuose, kur vadinamasis stalo vanduo dažnai būna nemokamas arba viešbučiuose, kur svečias pats sprendžia, pasivaišinti vandeniu iš čiaupo ar ne? Atsakomybė už klientui patiekiamo vandens saugą ir kokybę tenka įstaigos savininkams.
„Viešojo maitinimo įmonės privalo užtikrinti, kad maistui ruošti būtų naudojamas tinkamos kokybės ir saugus geriamasis vanduo ir savikontrolės tikslais, nustatytu dažnumu atlikti naudojamo geriamojo vandens laboratorinius tyrimus”, – pabrėžė V. Galdikienė.
Vartotojai gali būti ramūs – geriamojo vandens tiekėjai yra įpareigoti užtikrinti vandens kokybę, o kasmet atlieka apie 150 tūkstančių jo priežiūros tyrimų. Be to, įtarę, kad vanduo gali būti nesaugus ar gavę skundų, papildomai tyrimus atlieka ir VMVT specialistai.
Šulinius ir gręžinius irgi privalo tikrinti reguliariai
Dar geresnės nuomonės nei apie tekantį iš čiaupo, gyventojai yra apie vandenį iš nuosavų šulinių.
„Dažniausiai manoma, kad šulinių vanduo yra geras, nes jis minkštas, paprastai neturi kvapo, yra skaidrus ir bespalvis, šaltas. Šulinių vanduo yra minkštas, nes šuliniai prisipildo negiliai slūgsančiais gruntiniais vandenimis, kurie formuojasi krituliams susigėrus į gruntą. Minkštas vanduo yra malonesnis naudoti buityje, gerai putoja, kai naudojami plovikliai. Šulinių vandenyje yra mažiau vandens kietumą lemiančių druskų, sutinkamų giliai slūgsančiame požeminiame vandenyje”, – teigė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja Irena Taraškevičienė.
Tiesa, į šulinius nereikalingų medžiagų gali patekti iš greta esančio dirvožemio. Jeigu netoli yra lauko tualetų ar tvartų, vanduo gali užsiteršti šlapime ir išmatose esančiais azoto junginiais. Į jį gali patekti ir naftos produktų iš nesandarių saugyklų ar automobilių, pesticidų iš gretimų sodų, daržų. Įtakos šulinio vandeniui gali turėti ir kritulių kiekis bei pati jo šachta.
Nors kietesniu, bet geru bei skaniu gyventojai dažnai laiko ir nuosavų gręžinių vandenį. Jis paprastai imamas iš gilių grunto sluoksnių, apsaugotų nuo paviršinės taršos. Tačiau specialistai įspėja ir dėl jo.
„Į gręžinius polaidžio metu gali patekti užterštas paviršinis vanduo per įvairius nesandarumus gręžinių konstrukcijose. Dėl to ne tik pakinta vandens kvapas ir skonis, bet toks vanduo gali būti užteršiamas ir patogeniniais mikroorganizmais ar cheminėmis medžiagomis, ir jį vartoti gali būti nesaugu. Individualiai tiekiamo vandens savininkai menkai rūpinasi vandens tiekimo įrenginių, išorinio ir vidaus vandentiekio priežiūra, retai tiria vandens kokybę, todėl įsitikinimas, kad jų gręžinio vanduo yra saugus gali būti klaidingas”, – įspėjo I. Taraškevičienė.
Šulinių ir gręžinių savininkai taip pat yra įpareigoti rūpintis vandens kokybe ir reguliariai jį tirti.
„Nors šalyje yra sukurta efektyvi paviršinių vandens telkinių taršos prevencijos sistema, tačiau pasitaiko neatsakingų įmonių ar gyventojų veiksmų, dėl kurių užteršiami vandens telkiniai”, – pridūrė specialistė
Kokybiško vandens turėtų pakakti
Pasak Lietuvos geologijos tarnybos Požeminio vandens išteklių poskyrio vedėjos Jurgos Arustienės, Lietuvoje požeminis vanduo išgaunamas iš daugiau nei 20 įvairaus geologinio amžiaus, litologinės sudėties, skirtingo slūgsojimo gylio bei filtracinių savybių vandeningųjų sluoksnių ar jų sistemų. Vandens atsargos mūsų šalyje bus pakankamos ir ateityje.
„Didesnėje dalyje Lietuvos, požeminio vandens, kuris tiekiamas viešai, kokybė yra gera, tik geležies, kartais mangano ir amonio koncentracijos yra didesnės, bet ir jos gali būti nesudėtingai pašalinamos. Požeminis vanduo tik retais atvejais gali būti užterštas bakterijomis, virusais, patogeniniais mikroorganizmais ar toksinėmis medžiagomis. Iš toksinių junginių, Lietuvos sąlygomis vandens kokybę kartais prastina fluoridai, boras ir nitratai”, – sakė J. Arustienė.
Fluorido kartais aptinkama Vakarų Lietuvoje, Kretingos, Skuodo, Klaipėdos, Palangos, Telšių ir Kelmės rajonuose. Boro – Nemuno, Šešupės slėniuose. Šiaurės ir vidurio Lietuvoje būna sulfato, o Suvalkijoje – chlorido.
Paviršinė tarša pavojingiausia vandenvietėms, eksploatuojančioms negiliai slūgsančius, atvirus sluoksnius, ypač urbanizuotose teritorijose. Tačiau žinomi tik keli atvejai, kai dėl neleistinų teršalų koncentracijų vandenvietes teko uždaryti arba atsisakyti kai kurių eksploatacinių gręžinių.
Sutaupytų 600 mln. eurų. per metus
Šiuo metu Europos Komisija netgi siūlo atnaujinti Europos Sąjungos geriamojo vandens direktyvą tam, kad vandens kaip gyvybiškai svarbaus ištekliaus prieinamumas gyventojams padidėtų ir jo kokybė būtų užtikrinta. Jei į butelius supilstytą vandenį gyventojai iškeistų į tą, kuris atiteka iš čiaupo, tai prisidėtų ir prie aplikosaugos bei žiedinės ekonomikos įgyvendinimo.
„Sumažintas vandens buteliukuose vartojimas leistų Europos namų ūkiams kasmet sutaupyti daugiau kaip 600 mln. eurų. Labiau pasitikėdami vandentiekio vandeniu, vartotojai sumažins plastiko atliekų kiekį”, – pabrėžė Aplinkos ministerijos Vandenų politikos skyriaus vedėja Viktorija Vaškevičienė.
