Todėl po bioetikos sąvokos skėčiu glaudžiama medicininė etika, bioemedicininė etika, gyvūnų naudojimo etika ir net ekologinė etika.
Bioetikos nuostatų privalu laikytis atliekant bandymus arba eksperimentus su gyvūnais, juos gydant, tuo pačiu – ir juos globojant, auginant ar kitaip naudojant. Tai – tarsi gyvybės erdvė, į kurią koją įkėlęs žmogus privalo laikytis tinkamo elgesio su gyvūnais normų.
Kaip išsiskirti?
Jos nebeliko. Tos ištikimos vokiečių aviganių veislės kalės. Senolės, kuri nugyveno lygiai 12 metų. Ir su kuria teko atsisveikinti, kai į pieno liaukas įsimetęs vėžys pasėjo metastazių. Išplito staigiai. Ir nebepaliko gyvybei vilties.
Suvokti tai, kad šuniui skauda, nėra paprasta. Juo labiau, kad šios vokiečių aviganės pakantumas skausmui, atrodo, buvo labai didelis. Tik lyžiai. Būtent jie padėjo suvokti, kad liežuviu glostydama kojas kalė malšino į jas iš metastazių plintantį skausmą.
Ar bijojau sužinojusi, kad tai viskas? Ne. Tai buvo ne baimė, bet begalinis išsiskyrimo skausmas. Tačiau žinojau, kad tai padaryti būtina. Laukdama, kol į namus atvyks veterinarijos gydytojas, daviau šiam ištikimam šuniui to, ką jis labai mėgo – palakti pieno. Ir dar abi apsukome nediduką, bet sunkiai įveikiamą atsisveikinimo ratą aplink namus.
„Ji nurims“, – paaiškino gydytojas, suleidęs nejautrą sukeliančių vaistų. Glosčiau, kalbėjau, o kalė siūbuodama linko, linko prie žemės – prie grindų savo namuose, kuriuos saugojo ir kuriuose gyveno. Ir netrukus užsnūdo. Dar vienas adatos dūris, ir šunį visam laikui uždengė neperregima amžinybės ramybė.
„Ne“ skausmui, kančiai ir benamystei
Tai, ką žmonės tiesiog vadina nepagydomai sergančio gyvūno užmigdymu, medicinoje turi atitikmenį – eutanazijos sąvoką. Kaip ji turi būti atliekama gyvūnams, numato ir Europos konvencija „Dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos”, ir tie teisės aktai, kurie siejami su veterinarijos gydytojų darbu.
Gyvūnas privalo nekentėti. Nejusti baimės, juo labiau – siaubo. Vaistų sukelta mirtis arba numarinimas, kuris tam tikrais atvejais tampa neišvengiamybe, „pakviečiama“ pirmiausia sukėlus stiprią nejautrą.
Minėtoje konvencijoje yra nusakyti ir kiti svarbiausi gyvūnų gerovės principai: „Ne” bereikalingam skausmui, kančiai ir kankinimams, „Ne” – benamystei. Savo ruožtu gyvūnus laikantys žmonės privalo būti atsakingi už jų sveikatą ir gerovę – pagal tai rūšiai būdingas savybes.
Mokslininkų palydovė – bioetika
Žmonėms lengviau suprasti tai, ką jie patys regi savo akimis, pavyzdžiui, tai, kaip atidžiai su jų augintiniais elgiasi veterinarijos gydytojai. Tačiau tai tik viena etiško – tinkamo elgesio su gyvūnais sritis.
Yra jų daug sudėtingesnių, kai gyvūnai yra naudojami eksperimentams, pavyzdžiui, tiriant kuriamų vaistų poveikį. Ši veikla taip pat privalo būti vykdoma atsižvelgiant į griežtas bioetikos taisykles.
Yra numatyta, kokius gyvūnus galima naudoti atliekant mokslinius tyrimus, o kokių – ne. Pavyzdžiui, tam yra naudotini tokie žinduoliai, kaip pelės, žiurkės, jūrų kiaulytės, siriniai bei kininiai žiurkėnai, mongolinės smiltpelės, triušiai, šunys, katės. Taip pat – pievinės varlės bei vienos rūšies – zebrinės danijos – žuvys.
Nustatyti reikalavimai numato, kad mokslo eksperimentams turi būti naudojama kuo mažiau bandomųjų gyvūnų, o ir parinkti privalu tuos, kurių neurologinis ir fiziologinis jautrumas yra mažiausias.
Tiriant būtina stengtis sukelti kuo mažiau skausmo, kančios, baimės ar ilgalaikio sužalojimo. Taip pat tam skirtus gyvūnus privalu laikyti tinkamoms sąlygoms – užtikrinti, kad jie būtų paėdę, atsigėrę, turėtų pakankamai erdvės.
Gamtos mokslas ir dėmesys – jauniems
Aplinkos ministerijos įkurtos darbo grupės laukinių gyvūnų gerovės klausimams spręsti narė ir Vilniaus universiteto Gamtos mokslų centro docentė Grita Skujienė – viena tų mokslininkų, kuri savo žinias noriai neša į mokyklas bei gimnazijas.
Su jaunais žmonėmis ji kalba apie tai, kas siejasi su bioetika – apie gyvybės vertės suvokimą, apie žmogaus etinio elgesio principus, ekologinę jo atsakomybę.
– Kodėl yra svarbu su moksleiviais bei gimnazistais kalbėtis apie etikos normas, susijusias su žmogaus veikla ir gyvąja gamta? – paklausiau G.Skujienės.
– Todėl, kad jaunas žmogus dar nėra sugadintas. Jis gali būti suaugusiųjų sąžinės balsas – pastebėti tai, prieš ką suaugusieji skuba užsimerkti.
Taigi ne liepiant vykdyti įsakymus, bet būtent akcentuojant bioetinius klausimus ir problemas yra ugdomos jauno žmogaus vertybinės nuostatos, vertybinė orientacija, kritinis mąstymas.
Gamtamokslinio ugdymo programos, skirtos pagrindinėms mokykloms ir gimnazijoms, pastarąjį dešimtmetį keitėsi.
Vis daugiau laiko yra skiriama mokinių praktinei gamtamokslinei veiklai, projektams. Ugdomi jų gebėjimai, kurių prireikia planuojant eksperimentus ir juos atliekant, analizuojant rezultatus, pateikiant juos ir apibendrinant.
Tokiu būdu mokyklose padaugėjo tiriamosios veiklos. Ir tai tapo puikia galimybe jauniems žmonėms atsigręžti į gamtą, supančią aplinką ir suprasti, kodėl šiandien taip dažnai prabylame apie ekologinę krizę.
Be to, mokyklose vykdomi ne tik eksperimentai, kurie apsiriboja mokyklos laboratorija, bet ir tyrimai – projektai, kurie gali vykti ir už mokyklos ribų, todėl labai svarbu, kad moksleiviai žinotų „jautrias bioetines temas“, antraip gali būti padaryta daug blogo.
Atliekant eksperimentus ir tyrimus – ruošiant darbus jaunųjų mokslininkų konkursams, būtina daugiau dėmesio skirti įvairiems bioetiniams klausimams.
– Kokie jie gali iškilti?
– Tai priklauso ir nuo tyrimo objekto, ir subjekto. Jei tyrimai atliekami su kitais vaikais ar suaugusiais, reikės spręsti tyrimų leidimo, konfidencialumo, autonomijos klausimus. Jei tai tyrimai su gyvūnais – stuburiniais ar bestuburiais, gali prireikti leidimų, o tuo pačiu – užtikrinti jų gerovę.
O jei tyrimams bus naudojami kiti gyvosios gamtos elementai, pavyzdžiui mikrobai ar DNR, teks pasirūpinti saugumo klausimais.
– Ar žinios, kurios perteikiamos moksleiviams apie gyvąją ir negyvąją gamtą, yra susiję ir su ekosistemų išsaugojimu?
– Tai gali būti panaudojama ir ekosistemų išsaugojimo problemų sprendimų paieškoms.
Tiesiog ir mūsų elgesys net mokyklose, ypač eksperimentinė-tiriamoji veikla gali būti palanki aplinkai arba nepalanki. Labai svarbu tai suprasti. Nes turime būti teisingi – nevalia ateities kartoms palikti blogesnės aplinkos, nei turime patys.
– O kokius gyvūnus apskritai draudžiama tirti laboratorijose, kokius – leidžiama?
– Laboratorijose leidžiama tirti tik laboratorinius gyvūnus, tai yra tuos, kurie specialiai veisiami laboratoriniams tyrimams arba gyvūnus, kuriuos tirti moksliniais tikslais leidžiama, jei yra gautas atitinkamas leidimas.
Laboratoriniai gyvūnai – tai grupė gyvūnų, kurių biologija ištyrinėta ir geriau žinoma, kaip su jais elgtis, kad jie jaustų kuo mažiau diskomforto, kokie būdai ir dozės tinkamiausi jų anestezijai, kokie pagrindiniai jų fiziologijos rodikliai ir panašiai.
– Kokie yra svarbiausi reikalavimai yra nustatyti tokiems tyrimams?
– Etiniai. Vienas jų – jei įmanoma tyrimams nenaudoti gyvūnų, tai ir reiktų jų nenaudoti, o ieškoti įvairių alternatyvių būdų, pavyzdžiui, tyrimus atlikti su ląstelių kultūromis, įvairiais dirbtiniais modeliais.
Kitas – kuo mažiau gyvūnų naudoti: surasti statistiškai mažiausią, bet dar užtikrinantį tyrimų patikimumą gyvūnų skaičių. O kartu rinktis tuos gyvūnus, kurie mažiausiai „stresuoja“ – kurių neurologinis jautrumas yra mažiausias, pavyzdžiui, jeigu galima tyrimą atlikti su vabzdžiais, tai nenaudoti tyrimui žinduolių.
Trečias – užtikrinti minimalius gyvūnų gerovės reikalavimus. Paprastai jau yra žinoma, kiek gyvūnų galima laikyti ir kokio dydžio narvelyje arba patalpoje, kuo ir kada maitinti. Svarbu atsižvelgti ir į jų gyvenimo ritmą, neurologinį jautrumą.
Svarbu užtikrinti ir tai, kad procedūras atliktų tik turintis reikiamą kvalifikaciją asmuo. Kiekvienas tyrėjas turi išmanyti gyvūnų gerovės reikalavimus ir mokėti atlikti procedūras, pavyzdžiui, paimti pelytės kraujo mėginį, jei to reikės tyrimams.
– Kokia būtų pasaulinė praktika, siekiant tinkamo elgesio su gyvūnais?
– Tai griežtėjantys reikalavimai gyvūnų tyrimams bei naujų pakaitinių modelinių sistemų kūrimas.
Kaip žinome, ES valstybėse gyvūnai nebenaudojami kosmetinių produktų tyrimams. Jau iškelta idėja nuo 2020 metų iš viso nebeatlikti tyrimų su gyvūnais.
– Žemės ūkio gyvūnų gerovės taryba yra paskelbusi jų teises – nebadauti, nejausti troškulio, nekentėti, turėti pakankamai erdvės, net bendrauti. Juk jos susijusios su tais pačiais pojūčiais, kurie būdingi ir žmogui?
– Tik viduramžiais buvo įsivaizduojama, kad gyvūnas „nesupranta“, ką jaučia ir buvo atliekamos vivisekcijos – gyvūnų skrodimas be nuskausminimo.
Dabar jau mes suvokiame kur kas daugiau. Juk net sliekas, kurį darže ištraukiame iš žemės, jaučia skausmą ir stengiasi kuo greičiau pabėgti nuo jam netinkamos situacijos, kad galėtų gyventi taip, kaip jam įprasta.
Tai yra gyvybė, ir mes turime gerbti jos poreikius ir stengtis nežaloti, jei tai nėra mums mirtinai būtina. Gamtoje yra natūralus aukos-plėšrūno santykis, parazitizmas ir kiti reiškiniai, bet jie skirti išgyvenimui, o ne pramogoms.
Teisės aktų apsuptis
Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės Lauros Janulaitienės, Lietuvos Respublikos natūralioje gamtinėje aplinkoje gyvenančių ar stebimų laukinių gyvūnų apsaugą, gerovę ir naudojimą reglamentuoja trys pagrindiniai teisės aktai: Laukinės gyvūnijos įstatymas, Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas ir Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, o taip pat – poįstatyminiai jų aktai.
Anot L.Janulaitienės, laukiniai gyvūnai gali būti naudojami įvairiais tikslais. Jie gali būti paimami iš jų buveinių, t. y., medžiojami, žvejojami, gaudomi, renkami, reguliuojama jų gausa, gyvūnai naudojami mokslo, mokymo, švietimo ar estetikos tikslais.
Iš įprastinių buveinių jie gali būti paimami ir sudarant zoologines kolekcijas, taip pat – globai bei gydymui.
Gyvūnų naudojimui priskiriamas ir jų stebėjimas, žymėjimas, veisimas, kryžminimas, išleidimas į laisvę, introdukcija, reintrodukcija, perkėlimas, filmavimas, fotografavimas, balsų įrašinėjimas, laukinių gyvūnų laikymas nelaisvėje, zoologijos soduose ir prekyba laukiniais gyvūnais.
„Laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl norint juos naudoti, reikia vadovautis Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėse bei Saugomų rūšių naudojimo tvarkos apraše numatytais reikalavimais“, – sakė L.Janulaitienė.
Minėtos taisyklės Aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įsakymu buvo patvirtintos 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-533/B1-310.
Saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašą Aplinkos ministras yra patvirtinęs 2010 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. D1-622.
Štai kada nereikia leidimų
Yra numatyta, kada reikia leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus, ir kada jie nereikalingi.
Leidimo neprireiks, jei bute arba name laikomi laukiniai gyvūnai, nekeliantys grėsmės žmonių gyvybei ir sveikatai, išskyrus saugomų rūšių gyvūnų veisimą.
Taip pat jų nereikia, kai laikomi ir veisiami graužikai, vabzdžiai ir kiti gyviai, skirti zoologijos soduose, aptvaruose, voljeruose ar kituose statiniuose laikomiems laukiniams gyvūnams šerti.
Leidimo nereikia naminiams gyvūnams laikyti bei veisti: arkliams, galvijams, jakams, avims, ožkoms, kiaulėms, šiauriniams elniams, katėms, šunims, asilams, kupranugariams, lamoms, alpakoms, triušiams, vištoms, antims, žąsims, kalakutams, patarškoms, uoliniams karveliams, kanarėlėms bei kitiems istoriškai domestikuotiems (istoriškai prijaukintiems) bei saugomoms rūšims nepriskiriamiems gyvūnams.
Leidimo nereikia kailiniams žvėreliams laikyti ir veisti: kanadinėms audinėms, rudosioms bei poliarinėms lapėms, kai šie žvėreliai auginami specializuotuose ūkiuose (fermose) ūkiniais tikslais.
Leidimo nereikia ir tada, kai teisės aktų nustatyta tvarka laikomi ir veisiami bandomieji gyvūnai, kurie naudojami mokslui ir mokymui.
Jo neprireiks ir prekiaujant laukiniais gyvūnais specializuotose gyvūnų prekybos vietose, kurioms išduotas leidimas tai daryti, vadovaujantis Prekybos laukiniais gyvūnais taisyklėmis.
Leidimo nereikia, kai nelaisvėje laikomi laukiniai gyvūnai turint Aplinkos apsaugos agentūros išduotą leidimą įkurti zoologijos sodą.
Leidimo nereikia vynuoginėms sraigėms laikyti ir veisti.
Situacijos, kada leidimas – reikalingas
„Tačiau žmonės, pavyzdžiui, norintys nelaisvėje – voljeruose, aptvaruose ar kituose statiniuose laikyti nesaugomų rūšių laukinius gyvūnus, privalo tam gauti atitinkamą leidimą iš Aplinkos apsaugos agentūros“, – užsiminė L.Janulaitienė.
Taip pat šios agentūros leidimo reikės laisvėje esantiems laukiniams gyvūnams paimti iš buveinių, kai norima juos numarinti sudarant zoologines kolekcijas mokslo, mokymo, švietimo, estetikos tikslu arba gausai reguliuoti (išskyrus tam tikrus atvejus, nurodytus Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėse).
Leidimo reikia laisvėje esantiems laukiniams gyvūnams (išskyrus pelinius graužikus, kurmius, varliagyvius, moliuskus, vorus, vabzdžius ir kitus bestuburius gyvūnus) stebėti, fotografuoti, filmuoti, piešti, balsams įrašyti.
Taip pat leidimas reikalingas norint gyvūnus pažymėti, išmatuoti ar kitiems tyrimams, kai gyvūnus reikia sugauti ir laikinai (iki 1 val.) paimti iš buveinių arba kai jie yra trikdomi – kai yra pažeidžiamos jų buveinės ar gyvenamoji aplinka.
Leidimo reikia norint naudoti laukinius gyvūnus mokslo, mokymo, švietimo, estetikos tikslais, jeigu tai daroma saugomose teritorijose, kur yra apribotas žmonių lankymasis.
Jo taip pat reikia norint paimti iš buveinės medžiojamiesiems gyvūnams priskiriamų rūšių gyvūnus, kai tai daroma ne per medžioklės sezoną, kurį nustato Medžioklės Lietuvos teritorijoje taisyklės.
Pasak L.Janulaitienės, svarbu įsidėmėti, kad kryžminti skirtingų laukinių, laukinių ir naminių rūšių gyvūnus, kryžminimui naudoti hibridus ir toliau šiuos gyvūnus veisti leidžiama tik mokslo ir (ar) mokymo įstaigoms mokslinių tyrimų tikslais, turint Aplinkos apsaugos agentūros išduotą leidimą.
Saugomoms rūšims – dar daugiau dėmesio
Saugomų ir nesaugomų laukinių gyvūnų rūšių naudojimui yra taikomi skirtingi reikalavimai.
Būtina turėti Aplinkos apsaugos agentūros išduotą leidimą, kai norima iš gamtos paimti saugomų rūšių gyvūnus, augalus arba grybus, – tokius, kurie įrašyti į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių bei Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių sąrašus.
Tad tik turint leidimą juos galima filmuoti, fotografuoti, stebėti, tvarkyti ar ardyti paukščių lizdus, trikdyti naudojant gyvūnus mokslo tiriamiesiems darbams.
Laikinoji globa
„Pasitaiko, kai žmonės randa sužeistus, nusilpusius laukinius gyvūnus – žvėrelius ar paukščius, ir juos iš natūralių buveinių paima laikinai globai bei gydymui. Tokiais atvejais pasirūpinti leidimu nereikia. Tačiau gydant juos ir globojant – laikant nelaisvėje, jiems turi būti sudarytos tinkamos sąlygos.
Bet pirmiausiai, prieš paimant laukinius gyvūnus gydymui, globai, būtina įvertinti ar tikrai gyvūnui ji reikalinga.
Gana dažnai žmonės nežinodami apie laukinių gyvūnų veisimosi ypatumus atskiria jauniklius nuo jų tėvų, manydami, kad rado paliktą jauniklį, o iš tiesų jų tėvai tik laikinai būna pasitraukę. Tokie paimti jaunikliai retai išgyvena, o išgyvenusius sunku grąžinti į laisvę, nuolatinė gyvūno globa reikalauja specifinių žinių bei lėšų“, – sakė L.Janulaitienė.
Laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje reikalavimai, nurodyti Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme bei Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėse.
Pasak L.Janulaitienės, išgijusius laukinius gyvūnus būtina grąžinti į buveines, iš kurių jie buvo paimti.
Tačiau būna ir tokių situacijų, kai gyvūnui reikalinga nuolatinė globa – laisvėje jis neišgyvens, tada būtina turėti veterinarijos gydytojo raštišką išvadą apie tai.. Tokiu atveju gyvūną reikia perkelti į voljerą, aptvarą ar kitą statinį, įrengtą taip, kaip numato minėtų teisės aktų reikalavimai.
