Potvyniai, sausros, uraganai ir tai, ko žmonės nenori girdėti

Juk Lietuvoje nebūtina gyventi. Potvyniai tvindo Vokietiją bei Prancūziją? Tai tik vienkartinės nelaimės.

Štai tokia yra daugelio žmonių reakcija į reiškinius, bylojančius apie klimato kaitą: temperatūros, kritulių, vėjų ir kitų reiškinių pokyčius. Galbūt – natūrali. Nes tokia jau mūsų prigimtis. Paprasčiau viską neigti, nei keisti gyvenimo būdą.

Lengviau būti skeptiku, nei įsileisti žinias, kuriomis apdalija mokslininkai.

Gal todėl ir „Eurobarometro“ duomenys liudija, kad vos 8 proc. europiečių mano, jog klimato kaita yra didžiausia šių dienų aktualija.

Galbūt kažkas bando įžvelgti klimato kaitoje naudos, nes, šiltėjant žiemoms, mažėja išlaidos už šilumos energiją? Tačiau praradimai yra ne tokie, kuriuos galima sudėti į kelių dešimčių eurų sąskaitą.

Gerai, kad bent jau mūsų šalis nelieka nuošalėje, kai kedenami klimato kaitos klausimai. Ir tampa vis aktyvesnė kaitos prevencijai skirto proceso dalyvė.

„Viena pati valstybė, o ir visos kartu – ar jos gali daug padaryti besikeičiančiam klimatui? Gali. Kiekvienas žmogus – taip pat.

Be abejo, neįmanoma grąžinti tokio klimato, koks jis buvo prieš gerą šimtmetį ar penkiasdešimt metų. Tačiau pristabdyti pokyčius – visų žmonių pareiga. Juoba kad tai natūrali, prigimtinė būsena – būti darniai su gamta. Maži žmonių žingsneliai skatina keistis ir valstybę“, – įsitikinęs Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto (GMF) docentas dr. Justas Kažys.

Paukščiai. Būtent jie yra vieni tų pranašų, kurie įspėja apie žemėje vykstančius neigiamus klimatinius pokyčius.

„Paukščiai yra puikus gamtos indikatorius. Daugelis gamtos mokslo šakų remiasi būtent sparnuočių tyrimais.

Tačiau klimato kaitos ornitologija kaip mokslo šaka – dar jauna. Lietuvoje pirmą kartą ji apskritai buvo paminėta vos 2013 metais. Taigi dar neturime Lietuvoje ilgamečių tyrimų, kurie sietųsi su klimato kaitos poveikiu gyvajai gamtai. Tenka kliautis pasaulio mokslininkų duomenimis. O jie liudija, kad mitybos grandinės pokyčiai paukščiams yra grėsmingi“, – sakė akademikas, habilituotas dr. Mečislovas Žalakevičius.

Vis dėlto Lietuvoje atliekami paukščių migracijos stebėjimai jau rodo, kad tam tikrų rūšių sparnuočiai traukiasi iš Lietuvos – iš joje esančių saugomų teritorijų.

Pasak M.Žalakevičiaus, įtaką sparnuočiams daro ir daugiau veiksnių, tačiau klimato kaita didžiausią poveikį jiems turi šiaurinėse platumose, ūkinė žmogaus veikla ir vandens trūkumas – pietinėse platumose.

„Net ir skiriant milžinišką kiekį ES lėšų saugomoms teritorijoms Europoje tvarkyti ir prižiūrėti, paukščiai vis tiek jas palieka.

Prognozės rodo – o tokių darbų mokslininkai yra atlikę ir Didžiojoje Britanijoje, – kad ES valstybių saugomose gamtinėse teritorijose iki šio amžiaus pabaigos išliks tik 15 proc. saugomų sparnuočių rūšių. Apskritai iš jų pasitrauks apie 60 proc. paukščių“, – niūrokomis įžvalgomis pasidalino M.Žalakevčius.

Iš Lietuvos traukiasi tilvikiniai – šiaurinių rūšių paukščiai, o į jų vietą atskrenda kiti. Pavyzdžiui, niekas anksčiau negalėjo įsivaizduoti, kad mūsų šalyje perės didysis pilkasis garnys. O jis jau peri.

Tačiau klimato kaita, anot ornitologų, sukuria tam tikrą įtampą ekosistemose. Pasitraukia paukščiai, kurie buvo prisitaikę prie konkurentų, plėšrūnų, parazitų, ligų sukėlėjų.

O naujose teritorijose jiems pavojų ima kelti kitokie gyviai, kiti plėšrūnai. Be to, traukdamiesi į šiaurę, pavyzdžiui, tilvikiniai paukščiai, atsiremia į vandenyną. Ir daug jų žūva.

Pasak Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjo, profesoriaus Arūno Bukančio, gyvūnai bei augalai yra ypač jautrūs klimato kaitai. Tai – bioįvairovė, kuriai klimatiniai pokyčiai daro didžiausią neigiamą įtaką. Kaip ir visoms ekologinėms sistemoms.

Juk, nutrūkus mitybos grandinei, plyšinėti ima ir likusios jos dalys. Visa bėda, kad žmonės nenori to pastebėti. Kaip ir yra tik pasyvūs klimato kaitą lydinčių reiškinių stebėtojai.

„Situacija sparčiai keičiasi Afrikoje, Australijoje, Pietų Amerikoje. Tai karštieji žemės taškai – tautas ir valstybes niokoja klimato kaitos sukeltos stichijos, visiškai sugriaudamos ekonomiką arba ją nublokšdamos 10 metų atgal – iki naujos sausros, tropinio ciklono ar viską suniokojančio potvynio smūgio“, – sakė A.Bukantis.

Lietuva kol kas patyrė nedidelį išbandymą – šlapią vasarą ir rudenį, anksčiau – ir keletą smarkesnių vėtrų. Nors tai susiję ir su klimato kaita, tačiau tai nenuspaudė Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) 30-40 proc. žemyn, kaip kad būta kitose valstybėse.

„Nuo XVIII a. vidurio tęsiasi industrinė epocha, kai klimato sistemoje atsirado „naujas žaidėjas“ – nauja žmogaus ūkinė veikla. Jos įtaka dabar yra lemianti. Ir nuo mūsų veiksmų priklauso tai, ką patirs kelioms ateities kartos“, – užsiminė profesorius.

Klimato kaitos daromas poveikis įvairių valstybių ekosisetemoms bei ekonomikai yra skirtingas. O kur Lietuvos silpniausia vieta, – kam klimato kaitos poveikis gali būti didžiausias?

Pasak Vilniaus universiteto GMF Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesoriaus Egidijaus Rimkaus, viena svarbiausių klimato kaitos grėsmių Lietuvoje – žalingas poveikis žmonių sveikatai.

Žmonės – prisitaikantys organizmai, ne tokie jautrūs pokyčiams, kaip supanti gyvoji gamta. Nes mes juk turime galimybių pasinaudoti technologinėmis priemonėmis ir taip apsisaugoti nuo aplinkos poveikio, pavyzdžiui, karščio bangų, liūčių, šlapių žiemų.

„Tačiau įtaką juk ir mums daro naujos plintančios ligos, epidemijos, karščio bangos, kurios pakyla vis dažniau.

Pavyzdžiui, nieko šiuo metu nebestebina, jei vasarą oras įkaista per 30 laipsnių. Karšta, bet nieko tokio? „Nieko tokio“ tikrai ne visiems, nes senjorai ir maži vaikai tokiai ekstremaliai temperatūrai yra ypač jautrūs, o ir ne visi žmonės turi galimybę nuo karščio pasislėpti.

Kita vertus, praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmetyje tokių karštų dienų apskritai nebūdavo. Taigi klimatas dabar – jau kitoks, nei būta prieš trisdešimt metų. Žmogus prisitaikė ir prie staigių atšalimų, ir prie ilgesnio šilto laikotarpio“, – kalbėjo E.Rimkus. Tačiau prisitaikyti prie mūsų kraštams nebūdingų ligų sukėlėjų gali būti ne taip paprasta.

Klimato kaitos daromas poveikis mūsų šalyje yra susijęs ir su ultravioletinės spinduliuotės (UV) intensyvumo kaita, ir su vis ilgėjančiu žiedadulkių sezonu, kuris siejamas su didėjančiu žmonių jautrumu alergenams.

Pasak E.Rimkaus, mūsų šalyje ekstremalių įvykių būna vis daugiau ir dažniau. Tačiau jautriausias klimato kaitai yra Lietuvos pajūris – jūros ir sausumos sandūra. Ir audros vis dažnesnės, ir vandens lygio kilimas jame – labiausiai juntamas.

O gal ateitų koks mažas ledynmetis, ir nebereikėtų sukti galvos dėl atšilimo?

„Mažasis ledynmetis buvo, bus jis ir kitas. Netrukus. Po kokių 20 tūkst. metų.

Natūralūs klimato kaitos ciklai niekur nedingo. Kasmet gauname naujos informacijos apie natūralius klimato svyravimus, kuriems įtaką daro astronominės priežastys bei vidiniai žemės pokyčių.

Bet žmogus nėra pasyvus stebėtojas“, – sakė E.Rimkus.

Žmonių sukeltas klimato kaitos poveikis jaučiamas jau dabar ir gali pasiekti ekstremalų lygį iki šio šimtmečio galo. Tad už kelių tūkstantmečių ateinantis galimas atšalimas niekaip negali spręsti klimato kaitos sukeliamų problemų artimiausią šimtmetį.

„Klimato kaita prasidėjo ne prieš 10 ar 20 metų. Jos mechanizmas buvo žinomas maždaug 100 metų, mokslininkai jį seniai tyrinėja. Ir visą šį laiką žmogus yra tapęs klimato sistemos kenkėju. Dabartiniai klimato pokyčiai negali būti aiškinami vien tik natūraliais pasikeitimais. Žmogus jau daro poveikį visai ekosistemai.

Naivu tikėtis, kad gamta viską sureguliuos. O jei tai ir padarys, ne taip, kaip norėtume. Ar galime pakeisti situaciją? Taip. Ir savo veiksmais, ir globaliais sprendimais galima bent jau sušvelninti pokyčius. Ir galvoti apie tai, kaip gyvensime, pakitus klimatinėms sąlygoms“, – sakė E.Rimkus.

Pasak E.Rimkaus, kai prakalbama apie valstybes, kurios daugiausia išmeta į aplinką anglies dvideginio, visada linksniuojama ir Kinija, ir Indija. Naivu tikėtis, kad įvairių valstybių vadovams lengvai pavyks susitarti dėl bendrų klimato kaitos prevencijai skirtų veiksmų.

„Ne visi valstybių susitarimai veikia.

Manau, kad tol, kol žmonijos neprirems kas nors blogo, kol grėsmės nepasidarys akivaizdžios, tol ir susitarimo nebus. Visi juk paiso savo interesų.

Vis dėlto Indijoje, vertinant pagal gyventojų skaičių, emisija, tenkanti vienam žmogui per metus, yra viena mažiausių pasaulyje. Lietuvoje gi CO2 vienam gyventojui siekia 4,3 tonos, o tai – 3 kartus daugiau, nei Indijoje.

Kinija, vertinant vienam gyventojui tenkanti anglies dvideginio kiekį, teršia perpus mažiau, nei JAV.

Bet nedera pamiršti, kad iš Europos daug gamybos buvo perkelta į Pietryčių Aziją, todėl mūsų žemynas ir gali mažinti emisiją. Visgi didelę dalį Azijoje gaminamų prekių suvartoja turtingų šalių gyventojai Europoje ir Šiaurės Amerikoje – tad kas iš tiesų atsakingas už tą taršą?

Atskaitos taškas turėtų būti žmogaus paliekamas pėdsakas: jei jis daug vartoja, daug valgo, ir dar atvežtus iš tolybių maisto produktus, vadinasi, jis teršia. Šioje vietoje svarbiausias teršėjas – vartotojas“, – sakė E.Rimkus.

Apskritai daugiausiai CO2 kiekio, skaičiuojant vienam gyventojui, išmeta Kataras, Kuveitas, Bagreitas, Luksemburgas ir kitos nedidelės valstybės, kur mažai gyventojų ir kuriose vyksta naftos gavyba. Bet vėlgi, tą išgautą naftą vartoja likęs pasaulis.

„Klimato kaita – tai, ką žmonės patiria kasdien. Ir tai nėra politika. Politika prasideda ten, kur reikia įvykdyti įsipareigojimus. Tada atsiranda įvairių interpretacijų, išsisukinėjimų. Niekam, matyt, nėra malonu keisti savo gyvenimo būdą. Nes klimato kaitos procesui įtaką darome kiekvienas.

Ar mes išliksime Žemėje, priklauso nuo mūsų pačių. Dabartiniai pokyčiai – tai didžiausias civilizacijos sukeltas iššūkis Žemei ir jos gyvybei. Kova prieš šios kaitos padarinius yra savotiška kova su mūsų pačių vartojimo ir elgesio įpročiais.

Ką tik mokslininkų išleista knyga „100 klausimų apie klimato kaitą“ – pirmas bandymas Lietuvoje neapčiuopiamą klimato kaitą paversti apčiuopiama. Autoriams – mokslininkams parašyti tai populiariai buvo nemenkas iššūkis. Bet jis – būtinas.

Manau, kad tik informacija gali panaikinti žmonių skepticizmą, kurie netiki tuo, kad klimatas keičiasi. Taip galvoja ir vienas kitas pasaulio lyderis, tačiau sveikas protas regi aktualijas.

Vis dažniau įvairiose planetos vietose dangus maišosi su žeme. Tik laiko klausimas, kada mes tapsime ne tik pasyviais šio proceso stebėtojai. Ne šiaip sau yra pasaulinis susitarimas – ta simbolinė 2 laipsnių riba, kurios negalima peržengti.

Gruodžio vidury dalyvavau Paryžiuje vykusiame klimato kaitai skirto pasaulio valstybių vadovų ir kitų aukšto politinio lygmens atstovų susitikime, surengtame Paryžiaus klimato kaitos susitarimo antrųjų metinių proga. Šiame susitikime perdaviau žinią ir apie Lietuvos savanorišką įsipareigojimą dvigubai didinti finansavimą priemonėms, skirtoms klimato kaitai mažinti.“