Tai laikas, kai artėjant rudens ir žiemos sandūrai žmonės retai kada įkelia koją į pažintinį taką – vienintelę vietą Naglių gamtos rezervate, kuriuo galima pasiekti didžiojo kopagūbrio viršūnę. Ir nuo jos įsmeigti žvilgsnį į kuprotą, pilkšvai žalsvą, Kuršių marių bei Baltijos jūros įrėmintą didžiųjų kopų peizažą.
Didinga kopų vienatvė skverbiasi į sąmonę su kiekvienu žingsniu: kuo aukščiau kyla į kopagūbrį vedantis takas, tuo sunkesnis širdyje tampa smėlynų keliamas begalybės ilgesys.
Net ir smėlyje – buveinės
Vis dėlto Pilkosios kopos, dar vadinamos Mirusiomis, yra ne tik viena įspūdingiausių Lietuvos vietovių. Tai didžiausia Naglių gamtos rezervato vertybė – Europos mastu saugoma prioritetinė augmenijos buveinė. Joje yra retų, tik kopoms būdingų augalų – tik jiems įtinkančių augimviečių.
Tuo pačiu tai – vieta, kur žmogus nėra laukiamas svečias.
Pavyzdžiui, mokslininkai yra paskaičiavę, kad 40 tūkst. lankytojų (o tiek jų pažintiniu taku aukštyn bei žemyn numina per metus), nukrypdami nuo tako išjudina apie 23,2 tūkst. kubinių metrų smėlio. Jį pasičiupęs smarkus vėjas centimetras po centimetro keičia kopų reljefą.
„Atrodytų, kad didžiulėje teritorijoje esantis vienas pažintinis takas negali kopoms padaryti reikšmingos neigiamos įtakos. Bet vis dėlto padaro“, – patikino sakė Kuršių nerijos nacionalinio parko gamtos skyriaus vyriausioji specialistė, ekologė Emilija Razmienė.
Pasirodo, kad žmonės žingsnis po žingsnio išlygina tako daubas. Taip atsiranda galimybė įsibėgėti vėjui. Jis pusto smėlį, kopos – juda, ir augalai nebegali suleisti šalnų ten, kur yra įprastos jų augimvietės.
Gyvybė ir aplinkosauga
Naglių gamtiniame rezervate ir pilkosiose, ir baltosiose kopose yra pajūrio (Rytų Baltijos pakrantės) endeminių – tik šiam regionui būdingų ir niekur kitur pasaulyje neaptinkamų augalų rūšių buveinės.
Tai augalai, kurie yra įrašyti į tarptautinę raudonąją knygą: baltijinė linažolė, baltijinė stoklė, baltijinis pūtelis.
Be jų kopose auga pajūriniai pelėžirniai, smiltyniniai laibeniai, pajūrinės našlaitės. Pilkosiose kopose, dažniausiai – palvėje (žemumoje tarp apsauginės ir slenkančių kopų) – tvirčiausia yra smiltyninių viksvų bei smiltyninių šepetukų bičiulystė.
Užkopėje, KNNP duomenimis, gausiai auga orchidinių šeimos augalas – tamsialapis skiautalūpis. Tai Lietuvos raudonosios knygos rūšis.
„Kopos yra atvira erdvė, kuri yra patraukli ir tam tikrai gyvūnijai – tokiai, kuriai nepriimtinas miškas. Pavyzdžiui, Pilkosiose kopose peri dirvoninis kalviukas – retas, visoje Europoje saugomas paukštis.
Todėl, norint minėtose kopose išsaugoti biologinę įvairovę, reikia saugoti ir pačias kopas – atvirą erdvę. Juoba kad tai yra viena teritorijų, kurios įrašytos į „Natura 2000“ tinklą – visame Europos žemyne saugomų nykstančių gamtinių buveinių sąrašą.
Vadinasi, kopose turi augti tik tam tikri augalai. Jei įsimaišo įsibrovėlių – jei atsiranda invazija, juos būtina naikinti“, – aiškino E.Razmienė.
Stabdo griaunamąją galią
„Kasmet abu su vyru važiuodavome į Kuršių Neriją savanoriauti – padėdavome valyti nuo medžių sodinukų Mirusias – Pilkąsias kopas. Bet pastaruoju metu talkininkų ranku rezervate nebeprireikia. Jau yra programa, už kurios lėšas padaroma tai, ką anksčiau kartu su gamtininkais įveikdavo savanoriai“, – sakė netoli Pilkųjų kopų – Pervalkoje dažnai laiką leidžianti Inga.
Pasak E.Razmienės, neprižiūrimos kopos miškų augmenijai tampa patrauklia buveine. Į jas nuolat „įkelia kojas“ įvairūs miško augalai, pavyzdžiui, pavienės pušelės, kurioms ten – ne vieta.
Kopoms tvarkyti neseniai buvo numatyta programinių lėšų, kurias naudojant trejus metus bus pjaunami medžiai ir krūmai. Taip bus saugoma, kad į kopas neįsiskverbtų miškas.
„Kopos reljefą kuria tarsi mozaiką. Vienos jų – baltosios – yra nuolat pustomos. Jos taip pat yra viena iš buveinių, turinčių savo vertybes. Kitos – pilkosios, tarp kurių yra įsitepusių gluosnynų.
Yra ir dar viena buveinė – drėgnosios kopos su joms būdingais augalais.
Yra ir medžiais apaugusios kopos. Štai iš jų ir slenka miškas. Jei tik nieko nebūtų daroma, miškas netruktų užgožti atvirų erdvių. Tokiu atveju turėtume vieną buveinę – medžiais apaugusias pajūrio kopas“, – aiškino E.Razmienė.
Širdis ten, kur ir kopos
Gamtininkas Selemonas Paltanavčius
„Pilkosios – Mirusiomis vadinamos kopos yra įspūdingos visais metų lakais. Ir rudenį, kai gamta sustingsta, ir pavasarį, ypač gegužę, kai išmuša žiedų skleidimosi laikas. Man tai jos vienos nuostabiausių ir vertingiausių Lietuvoje gamtos kūrinių.
Nors kopose augmenijos įvairovė nedidelė – nors jose šaknimis į smėlį kabinasi tik pajūrio regionui būdingi augalai, tačiau ir juose pilna gyvybės.
Maždaug toje vietoje, kur šiuo metu ties Naglių pažintinio tako pradžia yra įrengta autobusų stovėjimo aikštelė, sovietmečiu kitapus kelio buvo paukščių žiedavimo stotis. Ne vieną rudenį, žieduodamas paukščius, esu joje praleidęs.
Tuo metu pušynas buvo gerokai žemesnis, ir iš stoties dar buvo galima matyti pačias kopas. Dažnai eidavome į jas pasėdėti, išlydėdavome išskrendančius paukščius.
Tai buvo pasienio zona, todėl kitiems žmonėms ši vieta nebuvo pasiekiama. Tad ir gyvūnų kopose buvo daug daugiau – atviroje vietoje jie buvo patiklesni. Pilna jose būdavo „bičiuliškai nusiteikusių“ ir kiškių, ir lapių.
Kopos – išskirtiniais reginiais apdalinanti vieta. Pamenu, buvo 1976 metų ruduo, kai su kolega gamtininku Henriku Sakalausku jose stebėjome išskirtinį reginį – pamatėme tai, ko gyvenime kitą kartą nepavyktų išvysti.
Pro mus sklendė šikšnosparniai. Nenutrūkstama srove – tūkstančių tūkstančiai, vos keletą metrų nuo žemės. Tyliai, neišleisdami nė garso. Ko gero, nuo smėlio kylanti šiluma jiems „nutiesė“ patrauklų oro taką.“
