Tai – kormoranai svečiai. Ties Kuršių mariomis jie stabteli pailsėti bei pasimaitinti. O vėliau vėl kels sparnus tolyn.
Didieji kormoranai, kurie kas pavasarį susisuka lizdus Juodkrantės sengirėje ir kaskart varo į neviltį „čiabuvius“, jau vasaros pabaigoje išsirengė į žiemavietes – per Lenkiją, Vokietiją, kitas valstybes nuplasnojo ten, kur jiems pakanka maisto. Namo jie sugrįš kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Kaip ir kaskart – perėti į tas pačias vietas. Dar daugybei žmonių atrodo, kad kormoranai yra tarsi sengirės prakeiksmas. Lyg. Nes iš tiesų blogis, kurį giriai padaro sparnuočiai, anaiptol nėra toks, kokį gamtai padaro pats žmogus.
Kolonijoje paukščių – mažiau
Skaičiuojama, kad Juodkrantės sengirėje, Garnių kalne, kas pavasarį lizdus susisuka apie 2500-3000 kormoranų porų. Tai tris keturis kartus mažiau, nei kaimynystėje – Kalininkrado srityje esančioje kolonijoje. Ir maždaug 1000-čiu mažiau, nei, pavyzdžiui, 2015-aisiais.
Nieko nepadarysi – tai paukščiai, kuriems patinka tvirti, aukšti, stori, medžiai. O kur, jei ne sengirėse jų yra daugiausia? Be to, jiems reikia maisto – reikia smulkios žuvies, tad tokių vietų, kurios yra lyg „du viename“, Lietuvoje nėra daug. Įspūdį, kad šių paukščių Juodkrantėje yra begalybė, didina kartu su juodasparniais senbuviais gyvenantys jaunikliai. Kormoranai bręsta ilgai, perėti pradeda tik trečiais-ketvirtais metais. Tad jauniklių pulkai, vasarą nutupiantys Kuršių marių pakrantę – juoduojantys ant stulpų, kyšančių iš vandens ar besisupantys pakrantės medžiuose daug kam kelia ne pasigėrėjimą, bet nirštą.
Stabdo plitimą
Kormoranų kolonija, užimanti maždaug 8 hektarus Juodkrantės sengirės, šiek tiek plinta į žemesnį mišką – skverbiasi į jūros pusę. Pavyzdžiui, 2015-aisiais paukščiai valdas praplėtė maždaug 3 hektarais, kuriuose susisuko apie 200 lizdų.
Tad, pasak gamtininkų, norint stabdyti kolonijos plitimą į sengirę kormoranai yra baidomi vienu laiku, o norint sumažinti centrinę populiacijų – kitu.
Šie paukščiai suskanta perėti balandį bei gegužę, ir tuo metu aktyviausiai baidomi tam, kad, atšaldžius lizduose kiaušinius, kuo mažiau išsiristų jauninklių. Mat išbaidyti garso bei šviesos petardomis, jie kurį laiką negrįžta į lizdus, ir kiaušiniai tampa nebegyvybingi.
Paukščiai, genami instinkto, dar kokį mėnesį tupi lizduose ant kiaušinių, ir tik vėliau atsitraukia. Taip per metus jauniklių nebesusilaukia koks tūkstantis porų.
Kitokie būdai populiacijai mažinti yra neveiksmingi. Pavyzdžiui, išardžius lizdus ir sunaikinus kiaušinius, smarkaus instinkto perėti genami sparnuočiai iš naujo susinešų būstą ir vėl sutuptų ant naujų kiaušinių.
Baidant paukščius reguliuoti kolonijos dydį buvo pradėta 1998-aisiais, kai ji pradėjo sparčiai didėti. Garso ir šviesos petardomis tai daroma nuo 2009-ųjų.
Po šimtmečio grįžo namo
Kormoranai nuo seno buvo Lietuvos paukščiai. Tačiau maždaug prieš 100 metų paskutinės jų kolonijos buvo išnaikintos. Ir tik tada, kai Europoje kolonijos atkuto ir ėmė gausėti, kormoranai vėl grįžo į Lietuvą.
Pasak S.Paltanavičiaus, pirmiausia – 1985-aisiais, jie pasirodė Elektrėnų marių saloje.
„Elektrėnuose aptiktas pirmasis kormoranų lizdas tapo sensacija. Lietuva buvo primiršusi šiuos paukščius, bet Europoje, Danijoje, Olandijoje jų kolonijos jau buvo milžiniškos.
Tarsi būtų specialiai palaukę, kol lietuviai atkurs savo valstybę, 1991-aisiaias kormoranai sparnus nuleido Juodkrantės sengirėje – toje jos vietoje, kur anksčiau perėjo pilkieji garniai.
Garniai taip pat sukdavo lizdus pušyse, bet jie medžių nenuniokojo. Su kormoranais buvo ne taip. Staiga jų atsirado kone 1000 porų, ir šių juodasparnių „laistomos“ pušys pradėjo džiūti. Netrukus viskas, kur apsigyveno kormoranai, nuo rūgšties išdegė, ir kolonijoje vaizdas pasidarė toks pat, lyg mėnulyje“, – priminė S.Paltanavičius.
Kolonijos ir jų pokyčiai
Pastaraisiais metais mūsų šalyje gyvena šešios kormoranų kolonijos. Antra pagal dydį – rezervinė, yra įsikūrusi netoli Rusnės, Skirvytėje. Anot gamtininko S.Paltanavičiaus, jei tik būtų smarkiai sumažinta Juodkrantės kolonija, paukščiai iš Skirvytės netruktų persikelti per marias ir įsikurtų sengirėje.
Mažesnių kolonijų yra ir Aukštaitijos nacionaliniame parke, ir prie kai kurių ežerų.
Rusijai priklausančioje Kuršių nerijos dalyje yra didelė – 10 tūkst. porų sudaranti kormoranų buveinė. Jų yra ir ties Aistmarėmis, kur Kalinigrado sritis ribojasi su Lenkija. Vyslos nerijoje kolonija siekia 11-12 tūkst. porų, bet lenkai su šių paukščių gausa nekovoja.
„Stengiamasi, kad kiekvienoje mūsų šalies mažųjų kolonijų kormoranų kiekis neviršytų šimto perinčių porų. Bet jei kolonija tampa mažesnė, ji suyra: paukščiai išsisklaido ir įsikuria naujoje vietoje. Tai nėra gerai, todėl mažesnėse kolonijose stengiamasi išlaikyti tam tikrą jų gausą.
Tačiau svarbu, kad didžiausioje – Juodkrantės kolonijoje gyventų ne mažiau kaip 1500 porų kormoranų. Jei bandytume koloniją sumažinti, įvyktų ekologinis sprogimas.
Kormoranai juk yra kolonijinė rūšis, jie peri glaustoje teritorijoje. Jei tik centrinė kolonija Juodkrantėje sumažėja, į ją netruktų sulėkti juodieji sparnuočiai iš gretimų buveinių. Ir vietoj vienos problemos Kuršių nerijoje jų turėtume kokias penkias šešias. Tokių eksperimentų nevalia daryti“, – patikino S.Paltanavičius.
Medžiai nudžiuvo, bet gyvybė liko
Toje Juodkrantės sengirės dalyje, kuri tapo kormoranų būstu, žemė yra išdeginta. Nuo azoto pertekliaus – nuo paukščių išmatose esančios šlapalo rūgšties – ji tapo labai rūgšti, ir medžiai į ją nebegali suleisti šaknų.
„Miškininkai bandė pasodinti pušelių, bet jos neįsikabino. Tačiau kitokia gyvybė juk niekur nedingo. Rūgščioje žemėje yra priaugę aviečių, šaknis yra suleidę raudonuogiai šeivamedžiai, auga ir įvairūs krūmokšniai“, – kalbėjo gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Nors yra įvairių augalų, kuriems patinka rūgštokas dirvožemis, sengirėje jiems – ne vieta. Pasak S.Paltanavičiaus, nevalia eksperimentuoti su kokiais nors sengirei nebūdingais, juo labiau – svetimžemiais augalais.
Gamtoje viskas susiję
„Kormoranai negali būti blogis, nes jie taip pat yra gamtos dalis. Nesutinku ir su tuo, kad juos reikia naikinti, nes esą jie sulesa visą marių žuvį. Nieku gyvu. Nes tai taip pat – gyvybė, turinti savo gyvenimą ritmą.
Nesiginčiju – kolonijos dydį reikia reguliuoti. Bet ne bet kaip. Reikia rinktis, ar reguliuoti pačių paukščių populiaciją, ar saugoti sengirę. Nuo šio apsisprendimo pasirenkamas perinčių kormoranų baidymo būdas ir laikas“, – sakė Kuršių nerijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus specialistė, ekologė Emilija Razmienė.
Tad kuo ir kam naudingi šie paukščiai? Viena, Juodkrantės sengirės kolonija vilioja kitus gyvūnus. Pavyzdžiui, išgąsdintas kormoranas pameta susižvejotą žuvį, o lapė ima ir nugvelbia ją. Tad lapėse kolonijoje dažnai sukiojasi, ieškodamos maisto. Pasimaitinti į buveinę atslenka ir šernai.
Antra, kolonijos teritorijoje yra drėgnų vietų, kuriose glaudžiasi kiti gyvūnai, ypač vasarą, kai atslenka karščiai. Jiems čia saugu, nes žmonės nelenda ten, kur smirda ir balta nuo paukščių išmatų. Turistams tai nepatraukli vieta, o gyvūnams – saugi vieta buveinė.
„Jei būčiau miškininkė, galbūt ir aš sakyčiau, kad kormoranai sunaikino mišką. Bet gamtoje taip nėra. Išdžiuvę pušys pilnos uoksų, jų stuobryje apstu gyvybės.
Taip, miško neįmanoma atkurti vien dėl azoto pertekliaus dirvožemyje. Bet pakraščiuose jis savaime atsikuria. Todėl šią vietą reikia palikti natūraliam gamtos procesui“, – įsitikinusi gamtininkė E.Razmienė.
Gyvastis – medžiuose
„Kiekvienas medis čia, sengirėje, yra mano apčiupinėtas. Dauguma medžių yra pažymėti. Jau tiksliai žinome, kiek jame kasmet perėjo kormoranų ir kaip keitėsi lizdų skaičius.
Ne taip seniai dar būta daug diskusijų, ar tik nevertėtų išdžiuvusių medžių iškirsti. Bet dabar juk turime įrodymų, kad būtent tame sausuolyje kormoranai peri daugybę metų.
Yra net tokių medžių sengirėje, kuriuose yra išlikę seni, gal net nuo XX a. likę numeriai, Jie yra kaip įrodymas, kad kormoranai juose perėdavo ir anksčiau“, – pasakojo E.Razmienė.
Ji neabejoja tuo, kad žmonės, kurie dar gana skeptiškai vertina kormoranus, ilgiau pabuvę jų kolonijoje, pakeistų nuomonę.
Išgaudo žuvį mariose?
Ar tikrai kormoranai tiek sužvejoja Kuršių mariose žuvies, kad jos nebelieka žvejams? Šį mitą mokslininkai jau paneigė.
Tai įrodė Gamtos tyrimų centro ekologijos instituto doktorantas Žilvinas Pūtys, prieš penkerius metus baigęs tiriamąjį darbą ir apgynęs disertaciją „Didžiojo kormorano Phalacrocorax carbo sinensis mityba ir poveikis žuvų populiacijoms bei jų bendrijai Kuršių marių eutrofinėje ekosistemoje“.
Rašydamas mokslinį darbą jis tyrė didžiųjų kormoranų mitybą Juodkrantės kolonijoje: raciono sudėtį ir jos kitimą laike, mitybos selektyvumą. Pirmą kartą buvo vertinamas didžiųjų kormoranų poveikis žuvų populiacijoms Kuršių mariose.
Buvo tiriamos kromoranų išvemos – iš baimės atryta žuvis: kokio ji dydžio, kokios rūšies. Tapo akivaizdu, kad žmogaus verslinė žvejyba daug daugiau padaro žuvų ištekliams, nei besimaitinantys kormoranai.
Šių paukščių maistas – pūgžliai ir kitos smulkios – 20-30 cm dydžio žuvys. Be to, paaiškėjo, kad didžiausią kormoranų raciono dalį perėjimo ir jauniklių auginimo metu sudaro juodažiočiai grundalai, kurie yra nepageidaujami Kuršių marių ekosistemoje – jie yra invaziniai gyviai.
