Žmonių rankose – dešimtys tūkstančių paukščių. Ir kam to reikia?

O kur iš tikrųjų jos nutūps tam, kad po keturių ar penkių mėnesių vėl pakiltų skrydžiui atgalios? Ornitologai tai stebi, nuo 2015-ųjų „gaudydami“ ir gervių nešamų GPS siųstuvų signalus – fiksuodami telemetrinius duomenis. Kol kas jie liudija, kad Lietuvoje perinčios gervės žiemavietei pasirenka Ispaniją. O kiti paukščiai?

„Gandrai jau pasiekė Afriką“, – ši žinia, anot ornitologo, stoties vedėjo Vytauto Jusio, juos pasiekė spalio pirmąją savaitę. Ko gero, šiuo metu gandrai, Lietuvą palikę rugpjūčio pabaigoje, jau įsikūrė žiemavietėje – Afrikos žemyno pietuose. 

Tačiau ne ant kojos prisegtas žiedelis su identifikacijos numeriais iš tokios tolybės siunčia žinias apie gandrų kelią. Kur jie nutupia poilsiui, o kur ilgam apsistojama, nustatoma iš GPS siųstuvų siunčiamų telemetrinių duomenų. Keletą sparnuočių su tokia įranga į kelionę yra išlydėję ir prie Kuršių marių dirbantys ornitologai. 

Pasak Ventės rago ornitologų stoties vadovo Vytauto Jusio, GPS siųstuvas yra brangus, apie 1 tūkst. eurų kainuojantis prietaisas, todėl net ir labai norint nėra galimybių daug jų pakelti į padanges. 

Tiek pinigų, kiek kainuoja vienas įrenginys, ko gero, pakaktų nupirkti tokiam kiekiui žiedų, kurių pakaktų ne vienam paukščių žiedavimo mėnesiui. Tačiau tie paukščiai, kurie su siųstuvais pakyla į savo kelionę, siunčia mokslui ypač naudingų duomenų.

Kokiu greičiu jie įveikė atstumą nuo Lietuvos iki žiemavietės? Ar laimingai ten nukeliavo? Kur buvo apsistoję? Kas nutiko kelionėje? Kokie pavojai jų tyko? Kodėl jie prarado orientaciją? 

Atsakymai į šiuos klausimus neišvengiamai siejasi su aplinkosauga. Klimato kaitą lydintys gamtos reiškiniai – liūtys, rūkas, audros, taip pat ir cheminė aplinkos tarša, vėjo jėgainės bei kitokia nevaldoma žmogaus veikla nužudo milijonus migruojančių paukščių. 

Per metus Lietuvoje ornitologai vidutiniškai sužieduoja apie 100 tūkst. paukščių, pavyzdžiui, pernai – 92 tūkst., kurių būta net 136 rūšių. Iš jų, sužieduotų ankstesniais metais, į voratinklines gaudykles pakliūva apie 500-600 „lietuvaičių“ bei kita tiek „užsieniečių“.  

Tad į kokias pasaulio šalis iš Ventės arba Juodkrantėje esančių ornitologijos stočių sparnuočiai nuneša žinią iš Lietuvos – ten, kur juos pastebi kiti ornitologai? Anot V.Jusio, per metus gaunama po kelis šimtus pranešimų maždaug iš 40 šalių: Europos, Afrikos, Azijos valstybių. 

Šiemet nuo metų pradžios iki spalio vidurio Ventės stotyje jau sužieduota per 70 tūkst. paukščių. Paženklintus sparnuočius į kelią išlydi ir Kuršių nerijoje esančios Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorijos darbuotojai.

Jie žieduoja retesnius paukščius, pavyzdžiui, mažuosius apuokus, balines pelėdas, tačiau nepaleidžia iš rankų ir mažųjų paukštelių – strazdų, pečialindų, liepsnelių ar savo numylėtinių karietaičių, pakliūvančius į Kuršių marių pakrantėje esančius vorinius tinklus.   

Kokio amžiaus sparnuotis? Kokia jo lytis? Rūšis? Tai, užspaudus ant kojikės žiedą su numeriu, liudijančiu surašoma į registracijos knygas. O po to duomenys suvedami į kompiuterius.     

Bet kaip atskirti lytį? „Patinai gražesni, plunksnos – daug ryškesnės“, – lyg būtų akivaizdu, pratarė Ventės rago ornitologė Regina Rangienė. 

… Nei meška girioje? Šita patarlė ornitologams yra lyg kasdieninės duonos raugas. Tuščios paukščių gaudyklės jiems kelia nerimą. Taip būna, kai pučia nepalankus vėjas arba kai migruojantiems paukščiams dangaus kelius pastoja liūtys bei audros.   

„Anksčiau tai buvo pomėgis, o dabar – jau ir darbas“, – pratarė 27 metų Vytautas Eigirdas. Jis – ornitologas „iki kaulų smegenų“, nes su žmona Sigita abu ir gyvena Ventėje – kaime, esančiame Ventės rago iškyšulyje. 

Įgudusi jo ranka gaudyklėje apglėbia tai mėlynąją zylę, tai šiaurinį kikilį, pirštai praskleidžia sparno plunksneles, žnyplės užspaudžia žiedelį, ir – tik purpt. Ir taip po keletą šimtų kasdien – kai lyja, po keletą tūkstančių – kai oras palankus. 

„Nėra kada delsti. Būtina kuo greičiau paukštį paleisti – nereikia kelti jam streso“, – patikino. 

Ne taip seniai V.Eigirdas paukščius žieduodavo tik savaitgaliais. Tai buvo dar iš vaikystės atsineštas pomėgis. O šiuo metu jis jau turi ir etatą turiu ornitologijos stotyje.

„Už tai, ką veikdavau laisvalaikiu, dabar net ir algą gaunu. Ar begali būti geriau?“ – šypsojosi Vytautas. 

Iki tol, kol įsidarbino Ventėje, jis padirbėjo ir prekybos centruose, ir baldų gamybos įmonėje – visa tai darė studijuodamas ir kitas disciplinas, ir ekologiją. Ateinančių metų pavasarį jo jau laukia baigiamasis darbas A.Stulginskio universitete. 

Pečialinda. Štai toks miniatiūrinis paukštelis staiga krinta lyg negyvas gamtininko Selemono Paltanavičiaus saujoje. Kol jis atsikvošėjęs purpteli pro jo galvą, praeina bene dešimt sekundžių.

Tai – paukštelis, kuris buvo sumaišęs kalbininkams protą taip, kad šie ėmė jam lipdyti krosnilandos vardą. Jei ne šviesaus atminimo kalbininkas Aleksas Girdenis – jei ne tuometis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas, kasžin, ar pečialindos vardas nebūtų išbrauktas iš devynbalsių šeimos paukščių sąrašo. Ak, turėtume jame krosnialindą. 

„Šis mažas paukštelis peri ant žemės, susisukęs lizdą duobutėje. Ir ne bet kokį, bet su stogeliu – „susimūrija“ sau pečiuką. O pečius ir krosnis anaiptol – ne tas pats“, – šyptelėjo S.Paltanavičius.         

Neverta nė abejoti, kad apie kiekvieną paukštį ornitologai pripasakotų legendų. Nes ir taip iš jų lūpų byra pasakos – kaip iš sugauto paukštelio – pūkai. Tik krust – ir nuplevena jų sauja. Ar streso ištiktas koks nors ilgą kelią įveikęs šiaurinis kikilis taip ginasi. „Iš streso? Ne, iš meilės“, – nusijuokė V.Jusys. 

Tie šiauriniai kikiliai, kurie pastaruoju metu įnerdavo į Ventės rago tinklus, Lietuvoje nutūpia tik pasisotinti ir pailsėti. Iš Suomijos arba taigos Rusijoje jų migracijos kelias driekiasi iki Prancūzijos ar net Ispanijos. Lietuvoje šios rūšies paukščių peri labai nedaug. Užtat vietinių – paprastųjų kikilių peri gal kokie trys milijonai. Bent jau V.Jusys patikino, kad – būtent tiek.    

„Baltijos jūra smulkiesiems paukščiams yra sunki kliūtis. Jie nenori per ją skristi, traukia pajūriu. Kai kada – begaliniais pulkais. Įtariu, kad pernai, spalio 1-ąją, pro Palangą bei Klaipėdą praskrido kokie 3 mln. paukščių. Mes tądien vien tik Ventės rage sužiedavome jų apie 6 tūkstančius“, – prisiminė ornitologas. 

Vis dėlto, anot V.Jusio, klimato kaitos primestos staigios orų permainos, kaip ir ilgos stiprios liūtys, pražudo daug mūsų šalyje perinčių paukščių. Daug jauniklių žūsta lizduose, nuplakti lietaus. Daug jų žūva ir migracijos kelyje – Europoje bei Šiaurės Afrikoje.  

Pasak V.Jusio, daugiausia paukščių į Ventės rago gaudykles patenka pučiant pietų arba pietvakarių vėjui. Savitas dienos rekordas buvo užfiksuotas šiemet rugsėjo 19-ąją, kai buvo sužieduota 3100 paukščių. 

Vis dėlto ne tik ornitologai, bet ir paukščiai turi gerą humoro jausmą – nepalieka laisvadieniais žmonių be darbo. 

„Lyg tyčia daugiausia paukščių praskrenda savaitgaliais, daugiausia jų pakliūna ir į gaudykles, – užsiminė V.Jusys. – Apskritai net 70 proc. paukščių sužieduojame ne darbo dienomis. Ir net ne darbo valandomis“.

Pavyzdžiui, birželį ornitologai darbo dieną pradeda 5 valandą ryto ir tris valandas dirba be sustojimo. Dieną stoja tyla, o tarp 19 ir 21 valandos vakaro sparnuočiai vėl ima plaktis tinkluose. 

 

„Pavasarį paukščiai lėkte parlekia – skuba perėti. O rudeninė migracija trunka gana ilgai – užsitęsia. 

Pastaruoju metu juodieji strazdai netgi ėmė žiemoti. Paukščiai juk nebijo šalčio, ilgam skrydžiui jie kyla dėl maisto. 

Lietuvoje žiemos tapo švelnesnes, užtektinai lieka ir uogų. Tai – ne atsitiktinumas, kad ir Kuršių nerijoje lieka žiemojančių strazdų, ir Klaipėdoje, ir Palangoje. Net ir Vilniuje jie pasilieka ten, kur yra pakankamai maisto, pavyzdžiui, obuolių.

Liepsnelės – dar viena paukščių rūšių, kurios jau užsilieka ir žiemai gimtinėje. Matydavau jų ir savo namų kieme Juodkrantėje. Anksčiau rasdavau jas negyvas apie Kalėdas – sušaldavo, bet dabar jau išgyvena.“