Ką paveldėjome su kariniais pastatais?
Kariniai pastatai ir žemė, esanti po jais, sovietmečiu užėmė net 1 proc. šalies teritorijos – Lietuvoje buvo įkurti kariniai poligonai, branduolinio ginklo raketinės bazės, kariniai aerodromai (Zoknių, Kėdainių, Pajuosčio, Karmėlavos, Kazlų Rūdos, Liepių), karinės gamyklos (3 aviacijos remonto ir 1 tankų remonto), tolimojo ryšio objektai, karinės įgulos miestuose ir t.t.
Vieni kariniai objektai buvo dislokuoti miestuose ir naudojo miesto infrastuktūrą, o kita dalis, tokia kaip raketinės bazės, buvo įkurdintos miškuose ir veikė autonomiškai, turėjo savas katilines, elektros stotis, transportą, vandentiekį.
Geriausiai išlikę carinės Rusijos mūriniai arba vėlesnių laikotarpių gelžbetoniniai, monolitiniai statiniai. Blogiausios būklės yra sovietinio laikotarpio antžeminiai plytų mūro statiniai – darbų atlikimo kokybė tuo metu buvo labai prasta, juos labiausiai veikia gamta.
Įkurdinant karinius objektus tuometiniai šeimininkai mažiausiai rūpinosi jų švara – valymo įrenginius turėjo vos vienas kitas toks objektas. O skubėdami palikti karinius pastatus, sovietai dalyje jų be gailesčio išleido kuro likučius, ardė sistemas (šilumos tiekimo, elektros, ryšių, vandentiekio ir kitas). Taip paveldėjome ne tik neatsiejama šalies istorija tapusius pastatus, tačiau ir nesuskaičiuojamą aplinkos teršalų kiekį.
Situacija karinių pastatų objektuose – kritinė
Anot Donato Žvirblio, kuris per pastaruosius 8 metus yra aplankęs didžiąją dalį karinio paveldo objektų Lietuvoje, daugelio iš šių pastatų būklė šiandien yra ženkliai pablogėjusi arba kritinė. Didžiausią žalą kariniams objektams akivaizdžiai padarė laikas ir gamtos sąlygų poveikis, ne mažiau žalos sukėlė vagys bei vandalai.
„Geriausiai išlikę carinės Rusijos mūriniai arba vėlesnių laikotarpių gelžbetoniniai, monolitiniai statiniai. Blogiausios būklės yra sovietinio laikotarpio antžeminiai plytų mūro statiniai – darbų atlikimo kokybė tuo metu buvo labai prasta, juos labiausiai veikia gamta“, – pastebi D. Žvirblys.
Nepaisant to, kaip gerai išlikusi karinio pastato konstrukcija, pavojų jame vis vien pilna: tokiuose objektuose itin dažnai pasitaiko atviri inžinerinių ar kitų tinklų šuliniai, taip pat pavojų kelia prasta, netgi avarinė konstrukcijų būklė. Be rizikos žmogui, kariniai objektai akivaizdžiai kenkia ir juos supančiai gamtai – juose kupina teršalų, o kai kurie objektai netgi virto nelegaliais buitinių atliekų sąvartynais.
„Mes išskiriame du karinių objektų taršos tipus. Pirmasis, tai istorinė tarša – naftos ir kitais cheminiais produktais, sunkiaisiais metalais, įvairiomis buitinėmis šiukšlėmis. Antrąjį tipą vadiname vėlyvąja tarša – tai buvusių karinių statinių griuvenos. Nesant šeimininkų ar jiems neprižiūrint savo įsigytų statinių, jie buvo gaivališkai ardomi, kas vertinga (statybinės plytos, perdengimo blokai, kabeliai, metalo konstrukcijos) buvo pasisavintos ir realizuotos. Šiandien šalies miškuose taip ir liko griuvenos, o vietos bendruomenės dar papildo savo buitinėmis atliekomis – kraupus vaizdas“, – pasakoja Rapolas Liužinas, viešosios įstaigos, atsakingos už nemažą dalį Lietuvoje išvalytų bei sutvarkytų karinio palikimo teritorijų, direktorius.
Deja, tokių sutvarkytų ar planuojamų valyti teritorijų nėra daug, o jų tvarkymui būtinos specialios žinios ir patyrimas. P. Liužinas teigia, kad didžiausias darbas kiekvieną kartą yra išsiaiškinti tikslius taršos židinius kiekviename objekte, mat iš Lietuvos išvedama Rusijos Federacijos kariuomenė nepaliko jokios dokumentacijos, įskaitant karinių teritorijų planus.
Visą informaciją tvarkantiems teritoriją reikia atkurti ir įvertinti patiems. „Dalinai ir dėl šios priežasties šiais metais atliekami tik Pajuosčio ir Zoknių karinių aerodromų valymo darbai“, – teigia R. Liužinas.
Likvidacija vyksta lėtai
Tai, kad daugelis karinių objektų kelia pavojų mūsų aplinkai, yra žinoma ir valdžios institucijoms. Dabartinė įstatymų bazė numato, kad už informacijos apie reikalingą nugriauti ar išvalyti pastatą yra atsakingas turto naudotojas arba valdytojas. Didžioji dalis karinių objektų šiuo metu priklauso savivaldybėms, nedaugelis jų yra perduota tam sukurtoms viešosioms įstaigoms ar privatiems subjektams.
Visiems pastatams yra galiojantis statybos įstatymas, jame įvardinti parametrai, kuriuos pastatas privalo atitikti. Mažiau aiškumo yra su tokių pastatų tikrinimu – mat jį gali atlieka statybos inspektorius įstaigos iniciatyva arba gavus skundą iš gyventojų, tad karinio paveldo pastatų nėra patikrinama daug, o tikroji jų būklė nėra žinoma.
Anot Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio skyriaus vedėjo Vidmanto Bezaro, visi labai apleisti kariniai pastatai yra po truputį likviduojami. „Vienas iš pirmųjų nugriautų karinių objektų buvo Bedančiuose, taip pat stipriai apleista Šateikių karinė bazė. Plokštinės karinė bazė nuolatos tvarkoma, pastatai griaunami, valomi, ji pritaikoma turizmui. Tam Statybos teritorijų ir planavimo departamentas yra patvirtinęs „Apleistų pastatų likvidavimo programą“, – teigia V. Bezaras.
Kiek valstybei šias apleistas teritorijas kainuoja valyti, išlaikyti ar likviduoti, taip pat sunku atsakyti, mat karinių objektų valymo ir priežiūros viešųjų pirkimų konkursus organizuoja atskiros savivaldybės, kurių teritorijose yra likę šie užteršti objektai.
Ar kenkia tik apleisti pastatai?
Dalis karinių teritorijų šalyje šiandien jau yra sutvarkytos – Žemaitijos nacionaliniame parke karinis miestelis pertvarkytas į šaltojo karo ekspoziciją, Ukmergės rajone esantis Kopūstų kaimas turi plačiai lankomą karinę bazę, fortai, esantys Kaune taip pat yra paversti muziejais.
Keletą metų iš eilės ypač populiarūs tapo būstai, kurie pastatyti karinius miestelius pertvarkius į gyvenamuosius pastatus. Vienas didžiausių tokių kompleksų yra Kaune, Žemuosiuose Šančiuose esančios kareivinės – jis visas baigiamas išdalinti privatiems investuotojams, didžioji dalis pastatų jau renovuota, o butai parduoti naujakuriams.
Vilniuje taip pat gausu karinių pastatų, prikeltų antram gyvenimui: Rasų gatvėje visas namų kvartalas pastatytas ant karinių sandėlių, o vadinamieji loftai, įrengti senose gamyklose, jau kurį laiką patenka į geidžiamiausių būstų sąrašą visoje Lietuvoje.
Anot Rapolo Liužino, ši pramoninių ir karinių pastatų konversija į gyvenamosios paskirties pastatus sveikintina, tačiau ir rizikinga.
„Reikia informuoti būsimus gyventojus apie buvusią objekto taršą, kaip ji buvo valoma, o gyventojas savo ruožtu privalo domėtis, kokios atliekos yra galimos teritorijoje ir kaip jos sunaikintos. Žmogus turi žinoti, kad besivaikant mados gyventi loftuose, šalia visada yra ir rizika pakenkti savo ir savo šeimos narių sveikatai“,– dalijasi patarimais R. Liužinas.
