Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su kultūros viceministru Renaldu Augustinavičiumi bei architektu Algirdu Kaušpėdu.
– Viceministre, ketinama skelbti ekstremalią situaciją dėl Gedimino kalno. Ar tai rodo, kad kalno būklė tokia bloga?
– (R.Augustinavičius) Taip. Situacija yra grėsminga, bet nieko nenorim gąsdinti. Šiandien pietrytiniame šlaite yra erozijos židinių virtinė, kuri gali apsijungti į liniją. Kitų metų pradžioje yra labai didelė tikimybė, kad, apsijungus virtinei į vieną liniją, gali nučiuožti šlaito dalis.
– Gedimino kalnas gali neatlaikyti rudens ir žiemos?
– (R.Augustinavičius) Taip. Esminis dalykas, kad ekstremalią situaciją skelbiame dėl būklės, taip pat norime pritraukti papildomus finansinius išteklius, kad galėtume pasiruošti peržiemojimui.
– Ne tvarkyti, o pasiruošti?
– (R.Augustinavičius) Taip. Laikinomis priemonėmis stabilizuoti pietrytinio šlaito būklę ir Aukštutinės pilies rūmų liekanas. Po to ateiti su pilnais projektiniais sprendiniais, kad normaliai būtų paruoštas projektas, išdiskutuoti sprendiniai, nes dažniausiai būna keli variantai.
Tada, jau turint projektą, galima kitais metais judėti su pilnais tvarkybos darbais pietrytiniame šlaite.
– Suprantu, kad dabar norima užkonservuoti kalną. Ar jis bus lankomas, ar uždarytas?
– (R.Augustinavičius) Dėl lankymo tarsimės su Lietuvos nacionaliniu muziejumi atskirai. Šiandien ties vakariniu bokštu situacija yra stabili, turime atsarginį pateikimą į Gedimino pilies aikštelę – per šiaurinį šlaitą. Yra techninių priemonių lankytojų srautui neleisti eiti į rytinę ir pietinę dalį, kur šiandien matome grėsmę, o leisti prieiti tik prie vakarinio bokšto.
– Pone Kaušpėdai, žiūrint jūsų, kaip architekto akimis, kas galėjo lemti tokią kalno situaciją? Teorijų yra įvairiausių – Valdovų rūmų statyba, funikulierius, išgenėti medžiai, pati situacija, kad kalnas seniai tyrinėtas.
– (A.Kaušpėdas) Žinoma, kad daugelis reiškinių įtakojo dabartinę būklę. Matyt, kad pats didžiausias šaltinis tų bėdų yra medžių pašalinimas, iš to sekusi masyvi šlaitų erozija. Mes žinome iš paprasčiausios gamtos pavyzdžių, kad bet kur pašalinus augalinį sluoksnį nuo stačių šlaitų, iš karto gamta daro savo ir prasideda nuošliaužos ar erozija.
Visi suprantam, kad tai yra gyvas kalnas, gamta visada turi nenusakomą savo pobūdį, tačiau prieš kertant medžius reikėjo turėti ilgalaikį planą, kas bus po to, koks bus poveikis pačiam kalnui ir iš karto bandyti neutralizuoti visas galimas grėsmes.
Buvo padarytas vienas žingsnis ir žiūrima, kas bus po to. Po to visą laiką buvo aiškinama, kad medžiai nuo vėjo judina šlaitą. Man juokingi tokie aiškinimai.
– Viceministre, bet ir dabar neigiama ta versija?
– (R.Augustinavičius) Atvykę Lenkijos geologijos tarnybos atstovai patvirtino, kad medžiai tikrai nėra priežastis. Lenkijos ir Lietuvos specialistai sutaria, kad pagrindinė priežastis yra vanduo.
Nuošliaužos tikrai buvo, kai buvo ir medžiai. Pačiam teko fiksuoti tokią nuošliaužą 2008 m. rytiniame šlaite. Tikrai buvo medžių. Vieningai sutariama, kad medžių šaknys ir apskritai medžiai kelia vibraciją. Dėl vėjo poveikio medis vibruoja. Vibruoja gruntas ir, kai gaunasi vėjovarta, jos vietoje atsiranda duobė.
– Kas tie ekspertai?
– (R.Augustinavičius) Ekspertai yra Lietuvos geologijos tarnyba, ne taip seniai lankėsi Lenkijos geologijos tarnybos atstovai, kurie vienareikšmiškai pasisakė, kad medžiai nėra priežastis.
Tikroji priežastis yra vanduo. Bėda yra tame, kad mes turime viršų nelaidaus sluoksnio, per viršų susigeria vanduo ir ties 118–120 izohipse, kur yra molio tarpsluoksnis, vanduo išeina į šonus.
– Mes dabar kalbame apie pasekmes, kad kalnas griūna. Kokios yra priežastys? Ar kas nors prisiims atsakomybę, kad laiku nebuvo pastebėta?
– (R.Augustinavičius) Mes jaučiamės atsakingi, nes ir atėjome į šias pareigas. Mes visą laiką sakome, kad esame atsakingi ir esame, galbūt, pirmoji politinė komanda, kuri ėmėsi ryžtingų veiksmų dėl šio kalno sutvarkymo. Antra, priežastys yra nustatytos, tai vanduo, jos patvirtintos trejomis ekspertizėmis.
Mes turime susidraugauti su vandeniu, teisingai jį nukreipti nuo kalno, teisingai įrengti gruntus. Ir, susitvarkius su vandeniu, stabilizavus šlaitus, šiaurės vakariniame šlaite, po to pietrytiniame, aikštelėje, mes galime kalbėti apie visą sutvarkymo kompleksą.
– Iki šiol visi moksliniai tyrimai daryti dėl išorinio poveikio kalnui. Pavyzdžiui, kaip kalnui kenkia fejerverkai. Pasirodo, kenkia. Ar yra daryti giluminiai tyrimai, kurie atsakytų į klausimą, ką iš esmės reikia tvarkyti, kad tokios situacijos ateityje nepasikartotų?
– (R.Augustinavičius) Buvo atlikta eilė tyrimų. Visų pirma, geotechniniai zondavimo darbai, geofiziniai tyrimai technogeniniam gruntui nustatyti, hidrogeologiniai tyrimai. Esminis dalykas, kad Gedimino aikštelė yra savotiškas kalno stogas. Šis stogas yra kiauras. Jeigu esate užlipę ant Gedimino kalno, ten yra žalia veja.
Per tą veją susigeria labai daug kritulių, jie praeina pro smėlį ir atsitrenkia į molio tarpsluoksnį. Praktiškai visos erozijos, kurios vyksta, vyksta būtent tarp 118–120 izohipsės. Tiek pietrytiniame šlaite, tiek šiaurės vakariniame šlaite prasidėjo, net rytiniame šlaite, kur yra šaltinėlis, jis yra toje izohipsėje.
Erozija nėra naujas dalykas, tiesiog medžiai seniau paslėpdavo. 1995 m., kai buvo įrenginėjami rostverkai, jie jau matė, kad vyksta erozija. Aš asmeniškai esu išlaipiojęs šį kalną, matydavosi paviršinio vandens erozijos, nes būdavo šaknynas išplautas, taip pat matėsi, kad kalnas dėl vandens poveikio šiek tiek sėda.
– (A.Kaušpėdas) Nenoriu viso ginčo suvesti į tai, ar reikėjo medžius pašalinti, ar ne. Mano galva, juos reikėjo pašalinti, nes taip yra atstatoma originali, autentiška piliavietė. Ji taip atrodė prieš daugelį metų ir dabar ji atrodo taip, kaip turi atrodyti. Tik tiek, kad reikėjo iš karto numatyti pasekmes.
Kita mano žinia, kad dabar, kaip mes tvirtiname, kad esame pasiruošę į kalno tvirtinimą investuoti dideles lėšas, mes turime pagalvoti ir apie tai, kokia yra pilies, ne kalno, o Vilniaus Aukštutinės pilies atstatymo vizija, ką mes norime matyti po 10–20 metų.
Aš nesakau, kad per vieną naktį ją reikia skubiai atstatinėti, bet, jei pasižiūrėsime į Vilniaus miestovaizdį, yra akivaizdus skirtumas, kur yra dabartinis vaizdas ir kur yra atstatytos pilies vaizdas. Tai visiškai kitas miestas ir simbolis.
– Pone Kaušpėdai, dabar nelabai yra ant ko statyti, nes pats kalnas yra nestabilus.
– (A.Kaušpėdas) Dabar taip, bet dabar darykime visas pastangas tą kalną stabilizuoti tokiu lygiu, kad jis atlaikytų ir būsimus pastatus. Nėra jie tokie labai dideli ir grandioziniai.
– Jeigu aš turiu teisingą informaciją, tai bus nuimamas sugadinto šlaito gruntas, užpilamas naujas gruntas, tada, naudojant tinkladėžes, pripildytas skaldos ir žvyro, bus formuojamos terasos, ant jų pilamas naujas gruntas ir klojama augalinė danga. Kitaip sakant, neinvaziniai metodai, be jokių betonų. Efektyvu?
– (R.Augustinavičius) Taip.
– (A.Kaušpėdas) Šiai situacijai efektyvu, nes ten bus metalinės bačkos ar tinklai, kurie bus pripildomi sunkų frakcijų, akmenų, kurie lyg ir stabilizuos visą žiedinę sistemą. Bet tai turi pasakyti mokslininkai, ar tai pakankama vėliau atlaikyti aukštesnes gynybinio mūro sienas ir vėliau statomus ar iki galo atstatytus bokštus.
– Viceministre, ar svarstote A.Kaušpėdo idėją dėl pilies atstatymo?
– (R.Augustinavičius) Vyriausybės pasitarime buvo nuspręsta, kad iki 2018 m. birželio 1 d. turime parengti ilgalaikę Gedimino kalno sutvarkymo strategiją. Kiek yra tekę bendrauti su ponu Algirdu dėl Aukštutinės pilies atstatymo, mes sakome, kad visų pirmą turime pradėti nuo tyrimo, išsiryškinti autentiškumo sampratą, įvardinti, kad norime ne atkurti pilį, bet parodyti savo požiūrį į mūsų valstybės simbolį.
Atkūrimas yra pakankamai sudėtinga paveldotyros procedūra, nes reikia labai daug tyrimų. Jei tyrimų duomenų trūksta, tiesiog priimamas sprendimas neatkurti, kad nepakartotume Valdovų rūmų ar kitų atžvilgių sudarytų aliuzijų, kad mes atkuriame istoriją. Ponas Algirdas žino mano sampratą, aš pats priklausau materialistinei autentiškumo sampratai, kuri tiesiog sako, kad didžiausias iššūkis ar siekiamybė paveldosaugai yra išsaugoti autentą, o atkūrinėti nereikėtų.
Ponas Algirdas atstovauja rekonstrukcinei autentiškumo sampratai, kuri sako, kad griuvėsiai labai gražūs, bet reikia suformuoti įvaizdį. Abi sampratos yra lygiavertės.
Kai įeiname į Trakų salos pilį, ar mes jaučiame, kad tai atkūrė Sniečkus? Visi galvojam, kad įeiname į vytautinę pilį. Abi sampratos yra teisingos, pono Algirdo labiau yra iš visuomenės, mano kaip iš specialisto.
– (A.Kaušpėdas) Noriu jums užduoti klausimą, ką gi mes saugome. Kokį autentą šiuo metu turime? Puikiai žinome, kad vakarinis bokštas, dabartinis Gedimino bokštas yra 1937–1938 metais lenkų atstatytas ketvirtas aukštas ir nebaigtas statyti, langams buvo paliktos vietos, o dabar galvojame, kad tai autentiškas bokštas.
– Pone Kaušpėdai, dabar kalbame apie problematiškiausią vietą – šiaurės vakarinę dalį, bet bėda yra ir kitoje vietoje.
– (A.Kaušpėdas) Yra labai didelė bėda Kunigaikščių rūmai, kurie, iš vienos pusės, jau seniai neautentiški. Pagal Sigito Lasavicko rekonstrukciją, jie sovietmečiu buvo pradėti atstatinėti, bet taip ir sustojo.
Dabar jie šiek tiek harmonizuoti, pagražinti, nuimti šlykštūs stogeliai, bet dabar laikas tiesiog ją sutvirtinti, kad neatskiltų ir nenuvažiuotų į šiaurės pusę, į Vilnelę. Ten į metus, kiek girdėjau, centimetrą sujuda.
– (R.Augustinavičius) Mes iš karto imamės veiksmų, yra užsakomos templės. Pastarųjų dviejų savaičių bėgyje visi rūmai bus „suvaržyti“.
– (A.Kaušpėdas) Jūs tokias temples užsakykit, kad dar vieną aukštą laikytų ir gotikinį stogą.
– (R.Augustinavičius) Iš pradžių bandome stabilizuoti būklę. Apie atkūrimą dar negalvojome, nes visų pirma bandome užgesinti gaisrą, o po to galvosime, kaip atstatyti trobą.
– Pone Kaušpėdai, suprantu, kad su atstatymu reikės palaukti.
– (A.Kaušpėdas) Pats laikas būtent dabar. Jei jūsų ministras ar premjeras paklausė paruošti ilgalaikį planą, tai ir paruoškite.
– (R.Augustinavičius) Taip. Visas aplinkybes įvertinsim.
– Kiek gaisro gesinimui reikės lėšų ir iš kur jos bus?
– (R.Augustinavičius) Šiaurės vakariniam šlaitui reikės apie 2,8 mln. eurų. Dėl pietrytinio, aikštelės ir rūmų dar papildomai reiktų apie 5 mln. eurų. Vienas iš ekstremalios situacijos skelbimo tikslų yra ne tik įvardinti, kad egzistuoja grėsmė, kad negalime peržiemoti su pilimi, bet ir patraukti papildomus finansinius išteklius, kurie visų pirmą skirti laikinoms priemonėms, ir kitų metų biudžeto įstatyme numatyti reikiamas lėšas, kad galėtume 2018 m. pabaigoje pasakyti, kad gaisrą likvidavome.
– Šimtmečio proga dar būsime su pagriuvusiu kalnu?
– (R.Augustinavičius) Praktiškai 20–25 metus iš esmės nebuvo sistemingai bandoma eiti prie šio kalno. Mes esame tokią situaciją paveldėję. Kaip premjeras juokaudamas sako, mes tikrai esame ta Vyriausybė, kuri atsako už visų kitų Vyriausybių darbus. Šiandien mes turime likviduoti gaisrą ir tada galvoti, kaip judame toliau ir kokią norime matyti Aukštutinę pilį.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
