Poilsiautojams tai nerūpi. Rūpi – aplinkosaugininkams ir mokslininkams, kurie žino, kad jūros taršai didžiausią įtaką daro tai, ką iš aukštupio Baltarusijoje per visą Lietuvą atplukdo Nemunas.
Vieni – ne kariai: būtina tartis
Lietuva turi vieną svarbią užduotį. Stodama į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) mūsų šalis turi įrodyti ES senbuvėms, kad sugeba pasirūpinti gera vandenų būkle – geba sumažinti jų taršą.
Tačiau vieniems patiems to padaryti neįmanoma. Vandenų apsaugos srityje Lietuva privalo bendradarbiauti su kitomis valstybėmis, o ypač – su Baltarusija ir Rusija.
Pasak Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorės Agnės Kniežaitės-Gofmanės, norint pastoti kelią tarpvalstybinei vandens taršai, tai daryti būtina visame vienos ar kitos upės baseine.
Tačiau tie baseinai neturi administracinių ribų. Jie yra tokio dydžio, kokį nustatė gamta, o tai reiškia, kad jie dažnai patenka į kelių šalių teritorijas.
Lietuvoje yra keturi tarptautiniai upių baseinai – Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos. Tačiau daugiausia rūpesčių aplinkosaugininkams kelia didžiausios Lietuvos upės tarša.
Visas Nemuno baseino plotas apima kone 98 tūkst. kvadratinių kilometrų, iš kurių 46,7 tūkst. yra Lietuvos teritorijoje, šiek tiek mažėliau – Baltarusijos, dar apie 2520 – Lenkijos, 3170 – Rusijos ir 88 kvadratinių kilometrų – Latvijos teritorijoje.
Įpareigoja bendradarbiauti
Pasak A. Kniežaitės-Gofmanės, tarptautinė teisė – ir Jungtinių Tautų Vandens konvencija, ir bendroji Vandens politikos direktyva įpareigoja baseine esančias šalis bendradarbiauti – kartu imtis taršą mažinančių priemonių bei veiksmų.
Siekiant šio tikslo šalys turi tarpusavyje tartis, kaip valdyti taršą konkrečios upės baseine. Pavyzdžiui, Vandens politikos direktyva yra numačiusi, kad visų vandens telkinių būklė iki 2027 metų turi tapti nepriekaištinga.
„Vienas jos įgyvendinimo ciklas jau baigėsi. Vandens tarša sumažėjo, bet dar toli iki tų rodiklių, kurie liudytų apie gerą vandens būklę. Jei taršos prevencijos nesiims kitos šalys, vieni jų nepasieksime.
Lietuvai tai padaryti sudėtinga ir dėl tam tikrų politinių aspektų – Baltarusija bei Rusija nenori sudaryti tarpvalstybinių sutarčių. O juk maždaug pusė taršos į Nemuną patenka iš jų teritorijos, ypač – iš aukštupio“, – sakė A.Kniežaitė-Gofmanė.
Azotas bei fosforas, aukštupyje į Nemuną dažniausiai patenkantys su neišvalytomis buitinėmis nuotėkomis, upe plukdomi tolyn – į Kuršių marias, o iš jų patenka ir į Baltijos jūrą.
Pagelbėjo vandentvarkos projektai
Lietuva, kaip ir kitos ES valstybės, vidaus vandenų taršos problemą iš dalies įveikė miestuose sumontavus nuotėkų valymo įrenginius.
Tuo tarpu kaimynai – nei rusai, nei baltarusiai tokiu progresu pasigirti negali.
„Baltarusijoje yra šiek tiek statoma naujų vandens valymo įrenginių, tačiau sulaukiame dviprasmiškų žinių, kad ne viskas ten gerai – kad ir naujai pastatyti įrenginiai neveikia taip, kaip turėtų. O oficialios informacijos apskritai apie jų teigiamą poveikį taršai nėra.
Kadangi neturime kaimynų duomenų – kokio dydžio ji yra ir kokie šaltiniai ją skleidžia, sunku ir patiems mums numatyti taršos mažinimo planus“, – kalbėjo A.Kniežaitė-Gofmanė.
Vis dėlto Lietuvai net ir tokiu atveju labai svarbu bendradarbiauti su Rusija bei Baltarusija, juoba kad pastarojoje kyla ir dar vienas galimas taršos objektas – Astravo atominė elektrinė. Egzistuoja grėsmė, kad, įvykus joje avarijai, būtų užterštas ne tik paviršinis, bet ir geriamasis vanduo.
„Būtina keistis su kaimynais informacija, naudotis tokiomis pačiomis vandens būklės nustatymo metodikomis, numatyti bendrus aplinkosaugos tikslus.
Juk daug pigiau imtis taršos prevencijos priemonių aukštupyje, nei valyti Kuršių marias“, – užsiminė pašnekovė.
Neužgesino vilties
Lietuva ES nėra išimtis. Kitoms šalims taip pat būtina bendradarbiauti vardan geros vandens ekologinės būklės upių baseinuose.
Bet, pavyzdžiui, Turkija yra viena tų šalių, kuri netrokšta to imtis, nors šalys – kaimynės jai turi nemažai pretenzijų.
Politiniai aspektai tokiose situacijose tampa itin svarbūs. Nuo jų kartais neįmanoma atsiriboti, nors jie ypač kenkia aplinkosaugai.
„Nors mums su Baltarusija ir nepavyko susitarti dėl tarpvalstybinio bendradarbiavimo Nemuno baseine, vis dėlto yra vilties teikiančių projektų.
Vienas jau įgyvendinamas, kitas – sumanytas. Jau esame numatę kartu su baltarusiais parengti bendrą Nemuno taršos monitoringo planą.
EBPO šią situaciją vertina ypač palankiai. Tai – pirmieji žingsniai link progreso“, – sakė A.Kniežaitė-Gofmanė.
Tyrimai – kartą per metus
Tad kokių „dovanų“ mums atplukdo iš aukštupio Nemunas?
Anot Aplinkos apsaugos agentūros Vandenų būklės vertinimo skyriaus vyriausiosios specialistės Jolantos Krasovskienės, atsižvelgiant į valstybinę monitoringo programą Nemune atliekami tyrimai penkiose stebėsenos vietose: aukščiau Druskininkų, žemiau Kauno (ties Kulautuva), žemiau Smalininkų, ties Pagėgiais bei aukščiau Rusnės.
Dar vienoje vietoje – ties Padagle – mėginiai tyrimams paimami kartą per trejus metus.
„Vandens mėginių kokybė yra tiriama vertinant fizikinius–cheminius parametrus: maistingąsias ir organines medžiagas, prisotinimą deguonimi, vandens skaidrumą.
Taip pat vertinami ir hidromorfologiniai ir biologiniai kokybės elementai: fitoplanktonas, vandens flora, dugno bestuburiai, žuvys“, – sakė J.Krasovskienė.
Upių fizikinių–cheminių kokybės elementų rodikliai intensyvaus monitoringo vietose tiriami 12 kartų per metus, biologiniai – kartą per metus. Valstybinio monitoringo metu surinktų duomenų pagrindu ir yra vertinama upių būklė.
„Įvertinus stebėsenos rezultatus ir rengiant Nemuno upių baseinų rajono valdymo planą 2016-2021 metams, buvo nustatyta, kad Nemune arčiausiai sienos su Baltarusija – aukščiau Druskininkų – ekologinė vandens būklė yra vidutinė.
Palyginti su ankstesnio Nemuno upių baseinų rajono valdymo plano laikotarpiu, jo būklė šioje vietoje nepakito“, – užsiminė J.Krasovskienė.
Tiria ir Kuršių marias
Nemuno plukdomi teršalai pasiekia Kuršių marias, o iš jų – ir Baltijos jūros šiaurinę dalį. Anot mokslininkų, joje tam tikri vandens srautai yra 3–5 kartus labiau prisotinti maistingųjų medžiagų nei jūros vanduo.
Maždaug prieš metus Klaipėdos universiteto mokslininkai baigė Kuršių marių dugno nuosėdų maistingųjų medžiagų ir jų poveikio marių ekosistemai tyrimą. Norėta išsiaiškinti, ar gamta gali pati išvalyti bei neutralizuoti teršalus.
Pasak Klaipėdos universiteto mokslo darbuotojo Mindaugo Žiliaus, Kuršių marių būklei didelę įtaką daro Nemuno atplukdytos maistmedžiagės – azotas ir fosforas.
„Helsinkio (vadinamoji HELCOM) komisija šalims, esančioms aplink Baltijos jūrą, taip pat kelia tam tikrų reikalavimų. Ji ir pati atlieka tyrimus Nemuno deltoje bei nurodo, kiek joje turi būti sumažinta tarša“, – sakė M.Žilius.
Tyrimai liudija, kad Nemuno atplukdomo azoto kiekis šiek tiek mažėja. Jo šaltiniai yra galvijų fermos, augalų trąšos bei buitinių atliekų nuotėkos. Tuo tarpu fosforo kiekiai vis dar yra nemaži.
Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad per 1997-2022 metus minėtų maistmedžiagių tarša Nemune ties Rusne atitinkamai sudarė 19 569 ir 643 tonas.
2012-2015 metais azoto kiekis sumenko iki 18 010 tonų, fosforo – iki 530 tonų.
Kodėl žydi vanduo? „Kuršių marios tam tikrais metų laikais veikia kaip biocheminis reaktorius arba kaip filtras.
Pavyzdžiui, pavasarį jos tampa filtru – sulaiko maistmedžiages, ypač azotą.
Tam įtakos turi procesai, vykstantys dugno nuosėdose, ir molekulinis azotas tiesiog „išmetamas“ į orą. Tad ir į Baltijos jūrą su vandens srovėmis šios medžiagos patenka gerokai mažiau. O ir fosforas nusėda ant dugno ir taip yra „nukenksminamas“, – paaiškino M.Žilius.
Tačiau vasarą marios dažnai tampa „reaktoriumi“, ir vanduo jose sužydi.
Kuršių marios – seklus vandens telkinys. Anot M.Žiliausa, audros ar gyvūnija, gyvenanti dugno nuosėdose (pavyzdžiui, uodų lervutės), sujudina vandenį ir nuo dugno pakelia fosforą. O jis dumbliams yra svarbiausias maisto šaltinis. Jie suveši – ima žydėti. O tai yra akimi matomas signalas, kad vandenyje yra per daug maistmedžiagių arba jų santykis – netinkamas: kad ekologinė vandens būklė nėra gera.
Tuo pačiu žydėjimas sumažina rekreacinį marių patrauklumą, o ir pačius dumblius srovė nuneša į Palangą, Girulius, Melnragę – iki pat Latvijos.
