Šampano buteliai, supakuoti ne į prabangias popierines dėžes, bet pagamintas iš bulvių krakmolo ir greitai ištirpstančias?
Visa tai – jau realybė. Į „krakmolines“ dėžes pakuoti butelius sugalvojo vienas šampano gamintojas Prancūzijoje. Jo tikslas – per ketverius metus visas pakuotes pakeisti draugiškomis aplinkai.
Pasirodo, kad tie mažieji Amerikos aludariai, kurie sugalvojo alaus skardines sutvirtinti valgomais „žiedais“, sulaukė pirkėjų nuolankumo: jų gaminio pardavimas padidėjo trigubai.
Apskritai ir maisto, ir elektros, ir kitos paskirties prekių gamintojai vis dažniau suka galvą, kaip sumažinti pakuočių kiekį. Nes ir pirkėjai juos savitai jau ima spausti į kampą.
Pakuotės mokestis visada esti įskaičiuojamas į prekės kainą, tad prievolė „teršėjas moka“ atitenka prekę įsigyjančiam žmogui. Neretai tas pats žmogus už pakuotę sumoka ir antrą kartą – jei nerūšiuoja atliekų ir išmeta ją į bendrą šiukšlių konteinerį.
Tiesa, Lietuvoje dar negalioja buityje susikaupiančių atliekų apskaitos sistema – rinkliava iš žmonių už šiukšles renkama atsižvelgiant į būsto plotą arba gyventojų skaičių. Tačiau po Naujųjų ir šioje vietoje atsiras permainų.
O kol kas mūsų šalyje dar labai daug pakuočių nepasiekia antrinių žaliavų perdirbimo įmonių. Dalis jų – apie 38 proc. – atsiduria sąvartynuose. Dalis – išrūšiuotos regionuose esančiose mechaninio – biologino apdorojimo įrenginiuose, yra išgabenamos sudeginti.
Taip, kaip pridera, kol kas perdirbama tik pusė rinkoje pabuvojusių pakuočių.
Klausimas, į kurį geriau atsakyti: „Ne“
„Ar reikės ir maišelio?“ – šį klausimą kiekvienam pirkėjui užduoda sostinėje esančios, Britanijos tinklui priklausančios maisto ir drabužių parduotuvės pardavėjos.
Toks pat klausimas visada nuskamba ir kito tinklo – kosmetikos bei buities prekių parduotuvėse.
Nors vienkartiniai maišeliai prekėms jose tekainuoja vieną ar kelis euro centus, vis dėlto tokį klausimą išgirdę žmonės suskumba pagalvoti, ar tikrai jų reikia. Juk smulkūs pirkiniai be vargo gali tilpti ir rankinėse.
„Aš niekada neimu tų maišelių. Manau, kad taip elgiasi daug pirkėjų. Taip sumažėja jų poreikis, o kartu – ir atliekų kiekis“, – sakė tris sūnus auginanti vilnietė.
Ar ji, išsižadėdama plastiko maišelių, renkasi ir kitas prekes be pakuočių? O namuose stropiai rūšiuoja atliekas?
„Namuose esu įsivėlusi į savitą karą su savo artimaisiais, – pratarė moteris. – Gyvename sodininkų bendrijoje, individualiame name, tad vietos surūšiuotoms atliekoms tikrai pakanka.
Tačiau realiai pakuotes rūšiuoju tik aš. Ir vyras, ir vaikai dažniausiai nė negalvoja apie tai, kaip elgiasi. Suvalgė varškę? Iš švysteli plastiko maišelį arba dėžutę į šiukšlių kibirą. Išgėrė pieną? Plastiko butelį taip pat randu šiukšlių kibire. Fermentinio sūrio ar dešros pakuotes – taip pat.
Taip ir gyvename: jie viską meta lauk, o aš išrenku iš kibiro plastiką, plaunu ir nešu į rūsyje jas skirtą maišą. Lengviau tik su popierinėmis pakuotėmis. Nes jas visas sudeginu krosnyje.
Pagalvoju ir apie tai, kad aplinkosauga iš mano rūpesčio – menka. Juk plaudama pakuotes naudoju karštą vandenį. Vadinasi, išleidžiu per kraną energiją, kurios reikėjo vandeniui įkaitinti. Sudegė malkos, ir aš vis dėlto nugnybau dalelę gamtos sukauptų resursų.
Tačiau ten, kur galima rinktis, išsižadu pakuočių. Pavyzdžiui, jei parduotuvėje galima duoną įsidėti ne į plastiko, bet į popierinį maišelį, tai ir darau“.
Ši moteris turėjo ir kuo pasiskųsti. Jos teigimu, surinktas plastiko pakuotes tenka vežti į miestą. Ir žmonės, matydami, kaip plastiko prigrūstas didelis maišas padedamas prie tokioms atliekoms skirto konteinerio, neretai piktai šnairuoja manydami, kad taip nemokamai stengiamasi atsikratyti šiukšlių.
„Bėda ir ta, kad sodininkų bendrijose dauguma gyventojų „neturi šiukšlių“. Taip, maisto atliekas jie suverčia į komposto duobes. Bet labai dažnai soduose pasklinda deginamo plastiko smarvė. Žmonės į kieto kuro katilus sumeta viską, kas tik lieka jų buityje: ir tetrapak pakuotes nuo pieno, ir plastiko butelius nuo gėrimų. O tai, kas dūmais išvirsta per dūmtraukį, ko gero aplinką užteršia dar labiau, nei ant žemės numestas „bambalys“, – kalbėjo vilnietė.
Situacija kol kas – nepavydėtina
Gamintojas, prekių importuotojas, pardavėjas, pirkėjas. Tai – pakuočių kelias, kuriame bene svarbiausios yra pirma ir paskutinė grandys.
Pasak Aplinkos ministerijos Atliekų departamento vadovo Daliaus Krinicko, Europos Komisija yra patvirtinusi vadinamąjį Žiedinės ekonomikos paketą. Jame numatyta, kad šalys – ES narės – per ateinančius 14 metų turės pasiekti aplinkosaugininkų aukštai iškeltą kartelę: perdirbti 75 proc. pakuočių.
Manoma, kad be naujų pakuočių gamybos bei dizaino standartų šį rodiklį pasiekti būtų labai sunku.
„Naujausi duomenys nedžiugina. Lietuvoje nuo šių metų pradžios iki šiol tėra perdirbta 50 proc. visų pakuočių, o tai – pora procentų mažiau nei pernai.
Apskritai pastaruosius trejus metus mums niekaip nepavyksta pasiekti numatyto 60 proc. rodiklio. Įtakos tam turi ir rūšiavimo, ir perdirbimo ypatumai“, – sakė D.Krinickas.
Jo teigimu, svarbiausias atliekų surinkimo grandinėje yra gyventojų požiūris.
„Ir pernai, ir užpernai buvome užsakę gyventojų apklausas. O jos liudija, kad kas penktas žmogus dar visai nerūšiuoja atliekų. Vieniems tai daryti – nepatogu, kiti įsitikinę, kad visa tai, kas surūšiuojama, supilama į vieną transporto priemonę, nors tai – mitas.
Apklausos liudija ir tai, kad žmonės žino, kaip rūšiuoti, bet nežino, kam to reikia – nežino, kas Lietuvoje gaminama iš surūšiuotų atliekų“, – kalbėjo D.Krinickas.
Tuo tarpu Lietuvoje yra įvairių antrines žaliavas perdirbančių įmonių. Pavyzdžiui, iš makulatūros yra gaminamas ir higieninis popierius. Iš stiklo duženų arba stiklinės taros, dalyvaujančios užstato sistemoje, liejami nauji buteliai. Yra ir įmonių, kurios perdirba surūšiuotą plastiką – visus panaudotus pet butelius.
O kur atsiduria tetrapak pakuotės, pavyzdžiui, nuo pieno ar sulčių? Arba popieriniai plastiku padengti puodeliai, į kuriuos pilama kava išsinešti?
Anot D.Krinicko, visa tai yra atrenkama iš komunalinių atliekų srauto ir patenka į atliekų deginimo įmones – panaudojama šilumos energijos gamybai.
„Iš visų ES šalių šios pakuotės, pagamintos iš popieriaus ir plastiko, yra perdirbamos vienintelėje Anglijoje. Tai – brangus procesas. Todėl visose kitose ES šalyse, Lietuvoje – taip pat, šios pakuotės yra deginamos“, – paaiškino Atliekų departamento vadovas.
Žiupsnis statistikos
Šiuo metu Lietuvos pakuočių sektoriuje yra registruota apie 14,25 tūkst. gamintojų ir importuotojų.
2015-aisiais į rinką buvo pateikta apie 358 tūkst. tonų pakuočių. Iš jų praėjusiais metais panaudota perdirbant 52,4 proc. – apie 188 tūkst. tonų.
Paskaičiuota, kad ES vienam gyventojui per metus tenka apie 157 kg pakuočių atliekų.
Šiemet pradėjo veikti užstato sistema. Iš visų joje nupirktų gėrimų pakuočių per pirmuosius užstato sistemos starto metus grąžinta 75 proc. Tai – daugiausia iš 10 užstato sistemą turinčių ES šalių. Pavyzdžiui, Estijoje, iš kurios buvo mokomasi, pirmaisiais sistemos galiojimo metais buvo surinkta 45 proc. pakuočių, Švedijoje – 55 proc.
Užstato sistema – tai atliekų tvarkymo projektas, kuris Lietuvai išties pavyko.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija Lietuvos patirtį kitoms šalims, ketinančioms įsivesti užstato sistemą, nutarė teikti kaip pavyzdį.
2014-ųjų duomenimis, antrinės (perdirbti tinkamos) žaliavos, tarp jų – ir pakuotės sudarė 38 proc. į sąvartynus atgabentų atliekų.
Rinkos tyrimų bendrovės „Sprinter tyrimai“ duomenimis, maždaug 43 proc. apklaustų žmonių rūšiuoja visas atliekas, 38 proc. – dalinai rūšiuoja, likę – visai nerūšiuoja.
Dauguma žmonių), kurie tai daro, yra įsitikinę, kad prisideda prie gamtos saugojimo. Kiti įsitikinę, kad taip mažina atliekų kiekį sąvartynuose. Yra ir tokių, kurie neabejoja, kad antrinės žaliavos ir energijos šaltinis. Bei kad už surūšiuotų atliekų išvežimą nereikia mokėti.
Vis dėlto dar geras trečdalis žmonių yra įsitikinę, kad net ir surūšiuotos atliekos yra supilamos į bendrą šiukšliavežę ir kad rūšiavimas neduoda naudos.
Išskirtinėje savaitėje – dėmesys pakuotėms
Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, nuo lapkričio 19-osios iki 27 dienos paskelbta Europos atliekų mažinimo savaitė. Jos tikslas – skatinti visuomenę vengti atliekų susidarymo, mažinti kenksmingų medžiagų kiekį produktuose ir medžiagose, daiktus naudoti pakartotinai ir prailginti jų naudojimo laiką.
Šiemet jos tema – pakuočių atliekų susidarymo prevencija. Pernai dėmesys buvo skirtas pakartotiniam daiktų panaudojimui. Lietuvoje šios savaitės renginiuose dalyvauja apie pusę – 30 savivaldybių.
Pastarųjų dešimties metų statistikos duomenys liudija, kad daugiausia antrinių atliekų – pakuočių yra perdirbama Čekijoje (73 proc.) bei Vokietijoje (71,4 proc.). Lietuvoje – šiek tiek daugiau nei Lenkijoje, Latvijoje, Suomijoje bei Vengrijoje: apie 57,7 proc.
