– Kokia šiuo metu yra Baltijos jūros būklė?
– Visą rugpjūčio mėnesį brisdami į vandenį pastebime, kad vanduo žydi. Jis žalias. Tačiau kažkodėl žmonės labiau bijo medūzų. Sako, kad gal jos įkąs, alergiją sukels, tačiau beveik nekreipia dėmesio į vandens žydėjimą. Tas žydėjimas – tai didelis kiekis dumblių. O taip atsitinka dėl to, kad į Baltijos jūrą patenka didelis kiekis azoto ir fosforo junginių. Jie į Baltijos jūrą patenka iš žemės ūkio – iš trąšų ir mėšlo, dažniausiai per gruntinius vandenis.
Kadangi šalies ūkis atsigauna, naudojama daugiau trąšų, o kai kur naudojamas net perteklinis kiekis. Visa tai nuteka melioracijos grioviais, upeliais, patenka į upes ir į jūrą. Kadangi trys ketvirtadaliai Lietuvos ploto yra Nemuno baseine, beveik visi upeliai suteka į Nemuną. Dalis teritorijos yra ir Lielupės baseine, šiaurinėje dalyje, ten vanduo suteka į Rygos įlanką. Latviai vis primena mums, kad mes teršiame ir visi teršalai pas juos suteka.
Baltijos jūros baseinas, visos upės ir upeliai, kurie suteka į Baltijos jūrą, sudaro pusantro mln. kv. kilometrų – apima visą Lenkiją, Vakarų Ukrainą, dalį Baltarusijos. Čia gyvena 85 mln. žmonių. Pagal statistiką, Baltijos jūros regione gyvenantys žmonės labiausiai išsilavinę Europos gyventojai.
Iš tiesų gyvename aplink vieną labiausiai užterštų jūrų pasaulyje, o labiausiai išsilavinę žmonės dešimtmečiais neranda sprendimo, kaip tą užterštumą sumažinti. Neskaitant to, kad 1974 metais pasirašytos Helsinkio konvencijos tikslas buvo suvienyti aplink Baltijos jūrą esančias šalis ir imtis aplinkosauginių reikalų bei gerinti jos būklę.
– Kaip per tuos kelis dešimtmečius kito Baltijos jūros užterštumas? Kas jau įgyvendinta, kad ji būtų švaresnė?
– Per tą laiką įvyko teigiamų poslinkių. Įdėta daug pastangų kontroliuojant taškinius taršos šaltinius – dideles gamyklas ir ūkinius kompleksus. Chemijos gamyklos ir pramonės centrai buvo priversti susitvarkyti su tarša, įdiegti valymo įrenginius ir kitais būdais kontroliuoti taršą. Valymo įrenginiai dabar veikia ne tik dideliuose miestuose, bet ir mažesnėse gyvenvietėse, pavyzdžiui, Darbėnuose, kurie yra visai šalia jūros. Tie procesai vyksta ir daro teigiamą poveikį.
Tačiau nepaisant to, kasmet į Baltijos jūrą iš Lietuvos patenka apie milijoną tonų azoto ir apie 350 tūkst. tonų fosforo. Tad susitvarkyti su pramonės gamyklomis ar gyvenviečių skleidžiamu užterštumu dar įmanoma, tačiau dėl išsklaidytos taršos, pavyzdžiui, žemės ūkio, jau kur kas sudėtingiau.
Ūkininkų laukai cheminėmis trąšomis tręšiami kuo plačiau, kad būtų aprūpinti kuo didesni plotai. Žinoma, teigiamų permainų atsirado, kai per pastaruosius dešimtmečius žlugo stambios ir itin taršios sovietų gamyklos, popieriaus apdirbimo įmonės. Be to, dabar daugiau reguliuojamas žemės ūkis.
Sovietmečiu, kai tręšdavo laukus ir skrisdavo virš ežero, trąšų liuko niekas neuždarydavo ir visos trąšos byrėdavo į vandenį.
Šiais laikais didžiausią grėsmę kelia paukštininkystės, kiaulininkystės ir gyvulininkystės ūkiai, kuriuose susidaro labai dideli kiekiai organikos – mėšlo. Jį reikia paskleisti tam tikrame hektarų plote. Kadangi ūkininkai paprastai tos žemės neturi ir ją nuomojasi, tai bando gudrauti – kuo didesnį kiekį organikos paskleisti kuo mažesniame žemės plote.
– Sakote, kad Baltijos jūra užteršta dėl trąšų, organikos. Kokia kitų jūrų situacija, aplink kurias taip pat vyksta intensyvi žemdirbystė, pavyzdžiui, Viduržemio jūros?
– Viduržemio jūra yra taip pat viena labiausiai užterštų pasaulyje. Tačiau reikėtų atminti, kad ji yra gilesnė, sūresnė, joje teka daugiau srovių. Tuo tarpu Baltijos jūros apsivalymas ir cirkuliacija nėra tokia gera. Jei vanduo keistųsi su Atlanto vandenynu, tai tam tikra prasme jis apsivalytų, teršalų kiekis prasiskiestų, būtų išmestas į didžiuosius vandenis.
Tačiau Baltijos jūros geografinės sąlygos nulemia tai, kad ji yra tarsi ežeras. Kiti net sako, kad Baltijos jūra yra didžiausias pusiau sūraus vandens ežeras pasaulyje. Užterštumą lemia ir tai, kad vanduo, esantis Baltijos jūroje, pasikeičia kas 50 metų – pro Danijos ir Norvegijos sąsiaurį. Baltijos jūros vandens apykaita su pasauliniu vandenynu yra labai lėta, todėl ir teršalų koncentracija vandenyje yra didesnė.
– Kokie pavojai Baltijos jūroje dėl jos užterštumo tyko žmonių? Artėja laikas, kai kojos į ją kelti nebesinorės?
– Kol kas, kol nepratrūko palaidotos cheminės medžiagos, kol dar nėra ženklų, kad cheminis ginklas neišsiskiria, kol nėra akivaizdaus cheminių medžiagų išpylimo į Baltijos jūrą, didelio pavojaus nėra. Na, o dumbliai, kurie yra šalutinė į jūrą išpilamų cheminių medžiagų reakcija, tai mikroorganizmai, kurie pavojaus nekelia. Tiesa, jų sankaupų gali išnešti į krantą, jos gali skleisti nemalonų kvapą. Kiti mikroorganizmai – melsvabakterės – gali dirginti ir alergizuoti jautrių žmonių odą.
– Kokią žalą Baltijos jūrai daro dumblas?
– Kadangi šimtus tūkstančių tonų dumblių vyraujantis vakarų vėjas supučia į vieną vietą, susidaro tokia negyvų dumblių plėvelė. Jie iš dalies panaudoja deguonį ir žūsta. Dideli negyvų dumblių kiekiai ima pūti, o šiam procesui ir vėl reikalingas deguonis. Jie panaudoja visą deguonį, o mirusių dumblių masė grimzta gilyn. Taip susidaro negyvo vandens zonos.
Tame sluoksnyje negyvena joks gyvas organizmas. Tokios negyvos zonos Baltijos jūroje sudaro didesnį plotą nei Lietuvos – apie 75 tūkst. kv. kilometrų. Tai yra pats didžiausias pasaulyje anoksinės zonos plotas. Būtent todėl ji ir vadinama viena labiausiai užterštų arba paveiktų jūrų pasaulyje.
– Kokių pavojų dėl šių mirusių zonų kyla augalijai ir gyvūnijai?
– Bedeguonėje aplinkoje kenčia visos augalijos ir gyvūnijos rūšys, nes tos zonos formuojasi prie dugno. Viršutiniuose sluoksniuose vanduo maišosi, gauna deguonies iš atmosferos, prisisotina iš aplinkos. Orie dugno nėra didelės koncentracijos gyvūnų, todėl nėra ypatingos rizikos jų išlikimui, populiacijai.
Kur kas didesnį poveikį daro pramoninė žvejyba, mat daugiau nei pusė žuvų rūšių yra žemiau biologinių kritinių rodiklių. Joms gresia išnykti, jos pačios neatsikurtų ir jas reikia nustoti žvejoti. Tad ir tarša, ir žvejyba daro žalą, ši jūra tampa nežuvinga.
– Vienose pasaulio jūrose kaupiasi plastiko salos, kitose teršia naftos gavybos platformose įvykusios avarijos. Ar Baltijos jūra vienintelė tokia nešvari?
– Taip, Meksikos įlankoje buvo kelios naftos platformų katastrofos. Buvo, kai nafta atvirai tryško iš sugriuvusios platformos. Be abejo, tai padaro didžiulių ekologinių nuostolių. Bet tai kitokio pobūdžio tarša. Ir jei neįvyksta tokia katastrofa per 10–20 metų, jūra per tą laiką apsivalo, o teršalus sunaikina mikroorganizmai. Meksikos įlankoje, kuri taip pat yra vienas labiausiai užterštų vandens telkinių pasaulyje, negyvų zonų yra daug – apie 10–15 tūkst. kv. kilometrų. Tačiau ten ir didesnė vandens apykaita, tas vanduo maišomas, išsivalo.
Viduržemio jūra taip pat sudėtinga jūra. Ten didelė tarša – pats nardžiau ir mačiau. Ten užteršta plastiku. Taip pat ir patenka nereguliuojamos nuotekos iš pietinės jūros pusės. Tačiau tikėtina, kad ta jūra turi didesnį metabolizmą, apykaitą. Jos išsivalymas geresnis. Jūras reikėtų vertinti pagal tam tikrus parametrus – tiek Juodoji, tiek Viduržemio ar Baltijos jūros užterštos skirtingais teršalais, tačiau Baltijos jūra vis vien daugiausia nukentėjusi.
– Visai neseniai Baltijos jūroje pasirodė delfinų. Gal tai ženklas, kad vanduo apsivalęs?
– Banginių ir delfinų elgsena nėra prognozuojama. Būna, kad prie Australijos ar Afrikos krantų netikėtai dešimtys banginių užplaukia ant seklumos. Būna, kad net į Temzės upę įplaukia banginis. Jų elgsenos sieti su fiziniais aplinkos veiksniais nedrįsčiau. Na, maža kas ten porelei delfinų pasirodė, nusprendė pasvajoti, paplaukioti, paklajoti.
Palinksmino, pradžiugino poilsiautojus. Pas mus gyvūnai nesiskundžia – smulkių žuvų yra, kuriomis jie minta. Juk ir ruonių populiacija Baltijos jūroje didėja. Ruoniai minta nedidelėmis žuvelėms, kurios neturi komercinės reikšmės. Gyvūnams didesnės problemos kyla nebent dėl klimato kaitos. Pavyzdžiui, ruonių veisimosi vietose, Botnijos įlankoje, kur jie savo vaikus ant ledo veda.
– Kokia žuvų būklė – ar jos taip pat užterštos, kaip ir Baltijos jūra? Galbūt jų nederėtų valgyti?
– Žuvis koncentruoja ne azotą ar fosforą, labiau kaupiasi toksinės medžiagos, sunkieji metalai, kurie kaupiasi žuvų organizmuose, organuose, kepenyse, raumenyse. Jų daugiau prikaupia plėšriosios žuvys, nes minta kitomis žuvimis. Skandinavijos šalys yra paskelbusios tokius drastiškus pareiškimus, kad iš Baltijos jūros negalima nieko valgyti, jei norite tausoti savo sveikatą.
– Kokį pavojų kelia nuskandinti cheminiai ginklai ir kitos pavojingos medžiagos?
– Po Antrojo pasaulinio karo, kai reikėjo atsikratyti nereikalingų vokiečių cheminių ginklų su itin pavojinga medžiaga – ipritu, juos imta skandinti Baltijos jūroje. Problema ta, kad jei norėtume tuos ginklus neutralizuoti, juos reikėtų ištraukti. Didelė tikimybė, kad traukiant ginklo korpusas bus pažeistas. Tačiau nejudinant tas korpusas vis vien prarūdys. Tik nežinia, per kiek laiko – 100 ar 200 metų.
Kai prarūdys korpusas, tos medžiagos ims nuolatos tekėti – gresia didžiulė ekologinė katastrofa. Kol kas nė viena Europos Sąjungos šalis nerado būdo, kaip tuos ginklus neutralizuoti.
– Kokią ateitį prognozuojate Baltijos jūrai?
– Didžiausios azoto, fosforo nuotekos yra iš Lenkijos, Švedijos ir Rusijos. Vis dėlto Švedijos visuomenė susirūpinusi, o ir spaudimas politikams yra didelis. Lenkija yra didelė šalis, ten senos žemės ūkio tradicijos, didelė gamybos apimtis, tačiau diegiamos vis naujos, pažangesnės technologijos.
Europos Sąjungos pastangos gerinant Baltijos jūros būklę pastebimos, tačiau nėra pakankamos. Deja, su Rusija dabar sudėtinga bendradarbiauti bet kokioje srityje. Tačiau žvelgiu optimistiškai. Juk didelė dalis aplink Baltijos jūrą gyvenančių žmonių jaučia atsakomybę, todėl bus spaudimas, kad vyriausybės imtųsi priemonių, būtų nustatomos gairės, tikslai. Tikiu gera jos ateitimi. Europos Sąjunga turėtų parodyti, kaip moka tvarkytis su vidinėmis jūromis.
