Snieginiai leopardai yra įrašyti į Tarptautinę Raudonąją knygą – laisvėje (Vidurinės ir Pietų Azijos kalnuose) jų yra likę maždaug 5 tūkstančiai.
Venlos kelionė specialioje dėžėje iš Skandinavijos į Kauną truko 19 valandų.
Kelionės išlaidos siekė net 1300 eurų. Šią sumą sumokėjo Kauno zoologijos sodas.
Maždaug 25 kilogramus sveriantis žvėris naujoje vietoje penktadienį jautėsi nedrąsiai, retai išlįsdavo iš savo namelio į voljero kiemą.
„Penktadienį lankytojai Venlos lauke greičiausiai nepamatys. Bet jau artimiausiomis dienomis ji turėtų priprasti prie naujos aplinkos, tapti žvalesne“, – portalui lrytas.lt pasakojo Zoologijos sodo Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grebliauskienė.
Viešnia papildė dviejų Kaune gyvenančių leopardų šeimyną – 4 metų patiną Doką ir jo bendraamžę patelę Serko.
Snieginiai leopardai įkurdinti atskiruose voljeruose – kartu gyvendami, jie beregint susipeštų.
Viliantis sulaukti palikuonių, Serko ir Dokas buvo jau du kartus suleisti į vieną voljerą, tačiau panašu, jog patinas dar nėra subrendęs giminės pratęsimui. Leopardus teko skubiai atskirti, nes jie nebuvo vienas kitam draugiški.
Tikimąsi, jog trečią kartą Serko neatstums Doko. Juos planuojama suleisti 2015 metų rudenį.
Snieginiai leopardai subręsta, būdami 3 – 4 metų. Kitais metais palikuonių galbūt atsives ir Menla.
Kauno zoologijos sode yra dar vienas tuščias voljeras, skirtas snieginiam leopardui.
Todėl ateityje greičiausiai čia bus apgyvendintas ketvirtas šios rūšies atstovas – greičiausiai antras patinas.
Tikimąsi, kad vėlesni blynai neprisvils ir leopardų šeimyna pagausės. Nelaisvėje juos išveisti sunku.
Kauno zoologijos sode pirmieji snieginių leopardų jaunikliai pasaulį išvydo 1962 metais.
Tuo metu jie buvo vieni pirmųjų snieginių leopardų visoje planetoje, gimusių nelaisvėje.
Snieginiai leopardai ne kartą įrodė, jog yra mąstančios būtybės. Jų įgūdžiams lavinti yra sugalvota įvairių pratimų.
Doko narve prie svirties buvo pririštas mėsos gabalas ir iškeltas tokiame aukštyje, kad jis negalėtų pasiekti maisto, būdamas ant žemės. Keturkojis suvokė, kad reikia nuleisti svirtį, ir gardus davinys atsidūrė prie pat jo nasrų.
