Žibėjo dviejų vilkų akys
Valdžiai saugant į sodybas jau net dieną ateinančius ir gyvulius galabijančius vilkus, grėsmė kyla ir šeimininkams. Juk lekiant ginti gyvulių apie savo sveikatą ir gyvybę nėra kada mąstyti – lemtinga gali būti kiekviena akimirka.
Kupiškio rajono Skapiškio seniūnijos Kandrėnų kaime ūkininkaujanti 35 metų Vilma Sungailaitė su seserimi stojo į akistatą su dviem vilkais. Taip jos išgelbėjo tris telyčaites ir du veršelius.
Ekologinį mišrų ūkį turinti kandrėnietė kaip tik buvo sulaukusi svečių – sesers su šeimyna.
Moterys nuėjo miegoti į palapinę. Apie 1 valandą nakties išgirdusi gyvulių bliovimą, V.Sungailaitė iškart suprato, kokių nekviestų svečių sulaukė.
„Lekiam, tikrai gyvulius pjauna“, – pažadino ji seserį, ir basos abidvi leidosi prie trijų telyčių už tvarto.
Šeimininkė pasičiupo tik prožektorių, seseriai į rankas įdavė šakes.
„Žiūrim – du vilkai už kokių 10 metrų nuo gyvulių. Tamsoje baisiai žiba vilkų akys. Stovi, nejuda. Ėmėme rėkti nesavais balsais“, – pasakojo V.Sungailaitė.
Kandrėnietės sesuo sušvilpė. Neaišku, ar būtent tai juos išgąsdino, bet vilkai lyg ir sujudėjo. Po to liuokt liuokt ir pradingo tamsoje.
Mažoji – gerokai apdraskyta
Tuo metu moterys ir nepastebėjo, kad vienos telyčios nebėra. Persigandusi stovėjo vyresnioji, veršinga, telyčia.
Pilkiams nuliuoksėjus, moterys staiga išgirdo kažką atlekiant. V.Sungailaitei dingtelėjo mintis, ar tik plėšrūnai negrįžta jų užpulti. Laimei, pribėgo mažoji telyčaitė Mėta.
Greičiausiai vilkai ją vaikė, kol vargšė nulėkė slėptis į pušynėlį.
„Atlėkusi kad prisiglaudė prie manęs! Buvo gerokai apdraskyta – vėliau radau jos uodegos galiuką, ištino tešmuo, vilkai apkandžiojo jai pakaklę. Bet dabar nurimusi, jau sveiksta“, – palyginti laiminga pabaiga džiaugėsi ūkininkė.
Buvusią nelaimę Mėtai primena briliantine žaluma išteptos vilko nasrų žymės.
Atsliūkino per kaimynų bulves
Seserys iš miegų pakėlė motiną, suvedė telyčias į ūkinį pastatą.
Dar uždegusios už tvarto šviesą moterys atsigulė apie pusę trijų nakties, bet sunku buvo sudėti bluostą.
Baisiausia, kad vilkai paprastai grįžta į tą pačią vietą. Du veršelius prie pat namų energingos ūkininkės aptvėrė aukšta tvora, o banda, tikisi, nuo plėšrūnų apsigins.
„Vilkams pririštos karvutės negali pasipriešinti, o palaida banda apsaugo ir veršelius“, – aiškino V.Sungailaitė.
Dabar vyriausioji telyčaitė ganosi su karvių banda, o dvi jaunesnes šeimininkė vedžioja į ūkinį pastatą.
V.Sungailaitė prisipažino, kad apie grėsmę sau ar seseriai nebuvo kada galvoti – lėkė ginti gyvulių. Dar kokių 15 minučių, ir greičiausia būtų radusios kurį nors gyvulį nuėsta šlaunimi.
Varove medžioklėse dalyvaujanti V.Sungailaitė sakė, kad vilkai nė dienos neišgyvena be vandens.
Netoli esančiame pušynėlyje pilkiai greičiausiai ir veda jauniklius, nes netoli yra griovys su bebrų užtvankomis. Gali gyventi ir miške už 2–3 kilometrų.
Į V.Sungailaitės valdas vilkai atsliūkino per kaimynų bulves – čia liko jų didžiulių pėdų atspaudai.
Su vilkais juokauti nevalia
Panevėžio medžioklės žinovas Petras Narbutas sakė, kad neteko girdėti apie vilkų užpultus žmones, bet įspėjo, kad su šiais plėšrūnais juokauti nevalia.
Savo teritorijose vilkai žmonių vengia, bet jeigu jau ateina prie pat sodybos ir pajunta auką, niekas negali garantuoti, kad tikrai nepuls.
O jeigu ateis pasiutlige sergantis plėšrūnas – rizika žmogui visiškai reali.
„Vilkas – baisus plėšrūnas. Žalieji juos vadina sanitarais, bet kad vilkai tapo ne miškų, o naminių gyvulių vadinamaisiais „sanitarais“. Jie taip suįžūlėjo, kad drįsta ateiti prie sodybų netgi dieną“, – kalbėjo P.Narbutas.
Medžiotojas nesupranta, kodėl tokius plėšrūnus reikia saugoti, kam jie naudingi.
Vilkai nugalabija visus, kas patenka į jų akiratį. Pavyzdžiui, vargšės stirnos žiemą žalojasi kojas į kietą lyg stiklas sniego plutą, o vilkai kuo puikiausiai bėga jo paviršiumi ir lengvai pasiveja sau grobį.
„Kodėl žaliesiems gaila vilko, bet negaila stirnos?“ – klausė P.Narbutas.
Apsaugo tiktai tvartas
P.Narbutas tvirtino, kad draudimas medžioti vilkus esanti tikra nesąmonė. Kodėl tuomet nesaugomos lapės, šakalai?
Pernai nustatytas limitas – 5 vilkai visai apskričiai. Šiemet bus leidžiama medžioti nuo spalio 15 dienos, skaičius – dar nežinomas.
„Visų juk nesumedžiotum ir per visus metus. O kiek žalos jie pridaro, kiek avių išpjauna“, –stebėjosi panevėžietis.
Į raudonąją knygą įrašyta lūšis – taip pat baisi plėšrūnė, bet šioji bent jau neliečia naminių gyvulių. Kalbama net apie kovarnių apsaugą. Medžioklės žinovas juokėsi, kad reikėtų kovarnių pulkelį apgyvendinti juos saugančių žaliųjų kiemuose, tegu „pasidžiaugia“ jų draugija.
P.Narbutas sakė, kad vienintelė apsauga nuo vilkų – vesti gyvulius į tvartą. Nei elektrinis piemuo, nei vėliavėlės jų nesustabdo.
Šunys pilkių irgi bijo. Jeigu naminis sargas medžioklėje laikosi prie šeimininko kojų, šis supranta, kad netoliese slepiasi vilkas.
