Velniaplaukis, arba vadinamasis „arklio plaukas“, aptiktas ežere ar upėje, besimaudančiam gali sukelti ne pačių maloniausių pojūčių. Storą plauką primenančio ir iki 1 metro užaugančio kirmino specialistai liesti nepataria. „Nereikia nei bėgti nuo jo, nei rėkti, nei bijoti ar juo labiau gaudyti ir naikinti. Pasižiūrėkite ir palikite jį ramybėje“, – sakė VU Gamtos tyrimų centro hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijos vadovas doc. dr. Kęstutis Arbačiauskas.
Nors šie gėluose vandens telkiniuose gyvenantys parazitai žmogui jokios grėsmės nekelia, vabzdžiams, o ypač didesniems, tai tikras siaubas. Velniaplaukiai (Gordius aquaticus) yra vabzdžių endoparazitai, tad dalį savo gyvenimo praleidžia parazituodami įvairiuose, dažniausiai stambiuose vabzdžiuose: žygiuose, dusiose, žioguose ir kt. Gyvenimo ciklą velniaplaukiai pabaigia vandenyje.
Dr. K. Arbačiauskas pasakojo, kad velniaplaukiai sugeba paveikti savo aukos elgesį. „Jei tas vabzdys yra sausumos gyventojas, tai jis keliauja vis arčiau vandens telkinių. Vaizdžiai tariant, auka eina nusiskandinti. Tai vyksta tam, kad vabzdžio viduje augęs velniaplaukis galėtų pereiti gyventi į vandens telkinį“, – aiškino mokslininkas.
Tad jei pamatysite pakrantėje besivoliojantį leisgyvį žiogą, žygį ar kitą stambų vabzdį, galite tikėtis, kad iš jo netrukus ims lįsti velniaplaukis.
Velniaplaukis aptinkamas švariame vandenyje
Šie vabzdžių parazitai gyvena įvairiuose gėlo vandens telkiniuose, tačiau labiau paplitę švariame vandenyje.
„Kiek man pačiam teko matyti, jie gyvena nedidelėse upėse, upeliukuose, neretai ir šaltiniuose aptinku. Žinoma, paplitę ir ežeruose“, – pasakojo dr. K. Arbačiauskas.
Tačiau dažniausiai aptinkami arčiau kranto, o gilesnėje vietoje – jau nebe. Vis dėlto jų paplitimas nėra didelis. Mokslininko teigimu, tai stambi kirmėlė, tad natūralu, kad gamtoje jų palyginti nedaug.
Sudėtingas vystymosi procesas
Kaip lrytas.lt pasakojo Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto P. B. Šivickio parazitologijos laboratorijos vyriausioji mokslo darbuotoja Romualda Petkevičiūtė, šie parazitai vystosi ir gyvena gana ilgai – nuo kelių mėnesių iki metų ar ilgiau.
Suaugę kirminai į vandenį paleidžia apie 4 milijonus kiaušinių, iš jų išsiritusios lervutės ima ieškoti savo aukos – šeimininko.
„Į vabzdžio arba jo lervą patenka velniaplaukio lervutė, o vabzdyje jau susiformuoja didelis ilgas kirminas. Šis procesas gali užtrukti kelis mėnesius ar net visą sezoną“, – aiškino ji.
Parazitinės kirmėlės į kito gyvūno organizmą patekti gali tiek per virškinamąjį traktą, tiek pragraužus kūno dangą.
Pasak dr. K.Arbačiausko, velniaplaukiai parazituoja ir minta vabalo vidaus hemolimfa, skysčiais. Šis gyvis auga, plečiasi ir užima vis daugiau vietos vabzdžio viduje, kol šis paralyžiuojamas. „Kai velniaplaukis išlenda iš vabzdžio, jo auka miršta. Tada kirminas apsigyvena vandenyje, jo parazitavimo etapas baigiasi, jis nebeminta ir tik deda kiaušinius“, – dėstė mokslininkas.
Mitais apipinti, nors nieko bloga nepadarė
Velniaplaukiai – gana dideli, tad plaukiantį šviesiai ar tamsiai rudos spalvos storą „siūlą“ vandenyje lengva pamatyti, o neretą toks gyvis ir išgąsdinti gali. „Dėl savo ypatingos išvaizdos jie jau net mitais apipinti, pavyzdžiui, kad velniaplaukis tyko jaunų merginų, einančių prie kranto skalbti“, – šypsodamasis pasakojo mokslininkas.
Tai, jog šie ežerų ir upių gyventojai dėl savo išvaizdos pelnė blogą reputaciją, patvirtino ir R.Petkevičiūtė.
„Man net juokas ima, kai žmonės, lyg dar gyventų viduramžiuose, vos tik pamatę velniaplaukį prisigalvoja nebūtų dalykų, kad jis ten kažkur įlįs ar įsibraus“, – aiškino R.Petkevičiūtė.
Jos teigimu, net jei kiaušinėliai ar lervutės patektų į žmogaus skrandį, jie būtų suvirškinti kaip bet koks kitas organinis dalykas. „Tad bijoti nereikia, velniaplaukiai neparazituoja žmogaus organizme“, – nuramino R.Petkevičiūtė.
Vandens telkiniuose – ir žmogui pavojingos kirmėlės
Mokslininkas K.Arbačiauskas perspėjo, kad vandens telkiniuose, kuriuose gyvena paukščiai, o vandenyje yra daug moliuskų, gali būti paplitusios šistosomos. Tai kirmėlės, kurių pagrindinė auka yra paukščiai, ypač – antys.
„Jei vandens telkinio dugne yra daug moliuskų, tai yra ir daug juose parazituojančių lervinės stadijos šistosomų“, – aiškino dr. K.Arbačiauskas. Kai šistosomų lervos išlenda iš moliuskų, ieško šiltakraujo gyvūno, dažniausiai – paukščio. Tačiau gali pro odą prasiskverbti ir į žmogaus organizmą. „Man pačiam teko savo kailiu patirti šitą „malonumą“ Dusios ežere, braidžiojant tarp vandens žolių. Nieko baisaus nenutinka, tačiau atsiranda raudonos dėmės, kurias labai niežti“, – savo patirtimi dalijosi mokslininkas.
R.Petkevičiūtė patvirtino, kad šistosomos siurbiasi į žmogaus organizmą, tačiau tai nėra joms parazituoti tinkama terpė, mat žmogaus imunitetas jas sunaikina. „Tose vietose, kurias pažeidė šistosomos, atsiranda paraudimas, dar vadinamas šistosominiu dermatitu“, – sakė ji.
Specialistės teigimu, šistosomos ypač paplitusios miesto vandens telkiniuose. Plika akimi sunkiai matomos dvišakės lervutės dydis nesiekia nė milimetro, tačiau prasiskverbusios pro žmogaus odą kai kuriems sukelia ir rimtų nemalonumų – po braidžiojimo ar maudynių gali paraudonuoti kojos ar rankos.
Dėlių bijoti nereikia
Nors daugeliui žmonių vandens telkinyje pamatyta dėlė sukelia nemalonių pojūčių ar įvaro baimės, mokslininko K.Arbačiausko nuomone, jų bijoti nereikėtų, mat jos nepavojingos. Žmogui įsisiurbti galinčios dėlės yra tik dvi – mažoji plokščioji ir medicininė. Pastaroji retai aptinkama ir įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
„Nesu girdėjęs, kad prie žmogaus vandens telkinyje prisisiurbtų medicininė dėlė. Tačiau būna, kad įsisiurbia plokščioji mažoji dėlė, o jei ji su jaunikliais, tai šie ir kojas gali aplipti“, – pasakojo K.Arbačiauskas. Prakandusios odą, dėlės įleidžia kraujo krešėjimą stabdančių seilių, o ją nukrapščius kurį laiką pakraujuoja.
„Dėlės nepavojingos žmogui, tik jas nurankioti nuo kūno nėra malonu“, – sakė mokslininkas.
Plokščiosios mažosios dėlės dažniausiai aptinkamos vidutinio didumo ir dideliuose švariuose ežeruose. Paplitusios tose vietose, kur žmonės mėgsta maudytis, ir ten, kur kažkada gyveno baliniai vėžliai.
Vandens telkiniuose dažnai aptinkama ir kumeldėlė. Tai didelis juodos spalvos ir visiškai žmogui nepavojingas gyvis. „Jos žandai ir burnos aparatas nepritaikytas prakasti žmogaus odai. Ji yra plėšrūnė, maitinasi smulkiais bestuburiais, taip pat ir kitomis dėlėmis“, – tikino dr. K.Arbačiauskas.
