Praėjusią savaitę ekskavatorius tvirtino dešinįjį Vilnios krantą. Mašinos kaušas kabino didžiulius riedulius ir klojo juos palei vagos kraštą.
Nuo brūzgynų išvaduotas nemažas dešiniojo kranto plotas ties apšiurusiu, skylėtu tiltu, jungiančiu Kranto gatvę su dešiniuoju Vilnios krantu ties Bernardinų kapinėmis.
Pakrantėje iškils loftai
Tiltas turėtų būti atnaujintas ar pastatytas naujas, šioje vietoje kitais metais bendrovė „MG valda“ rengiasi pastatyti šiuolaikiškų, bet išsaugojusių senamiesčio architektūrinį stilių namų kvartalą.
Nugriautos „Skaiteks“ gamyklos vietoje, ties Aukštaičių gatve, bus statomi vadinamieji loftai. Kairiajame krante, tarp Išganytojo ir Aukštaičių gatvių, savivaldybė planuoja įrengti dviračių takus.
Tik iki kur jie nuves? Pagal dabartinį vaizdą – iki Paupio ir Markučių kvartalų, kur prasideda tikroji vaizdingais brūzgynais pramaišiui su kvapą gniaužiančiomis pievomis apaugusi Vilnia.
Beje, iki šiol vilniečių atkakliai vadinama Vilnele. Meiliu mažybiniu žodžiu, nors iš tiesų Vilnia – maža, bet įnoringa ir žmogaus valiai ne bet kada pasiduodanti upė.
Ne veltui ji davė vardą Lietuvos sostinei, o palei jos pakrantes gyvenantys vilniečiai savo gyvenimo būdu ir galvosena labiau primena sodiečius, o ne nuo išmetamųjų dujų dūstančius didmiesčio įkaitus.
Sunku išrankioti šiukšles
Niekas taip gerai nepažįsta upės įgeidžių kaip baidarininkai. Šias bemotores plaukiojimo priemones Vilniuje nuomojantis ir pats plaukiojantis Aurimas „Sostinei“ sakė, kad Vilnios aukštupys baidarininkams – nors ir ne Niagaros krioklys, bet juo plaukdamas nepamiegosi.
„Neretai, ypač pavasarį, ties Lavoriškėmis ir Kena susikaupia daug šiukšlių, rąstagaliai plaukioja. Aplinkosaugininkai kartą didžiulius maišus šiukšlių išnešė“, – pasakojo jaunuolis.
Vilniaus miesto tvarkdariams užgaidi upė – galvosūkis, kai ją tenka valyti.
„Ties Markučiais ypač sudėtinga ištraukti iš upės medžių šakas, medžius, suvirtusius po vėtrų, mat šlaitai ten statūs ir klampūs. Prieiti galima tik šaltuoju metų laiku, o šiais metais gero įšalo nebuvo, tad ir tvarkytis nebuvo kaip“, – paaiškino Vilniaus miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo pavaduotojas Gintautas Runovičius.
Žiopčioja didžiulės lydekos
Vandens turistams akis bado pakrantėse dūlėjantys sukiužę medinukai ir girtuoklių orgijos karštomis vasaros dienomis prie upės – plaukdamas tik ir žiūrėk, kad tuščiu buteliu negautum į galvą.
Permainos prie Vilnios bręsta, tik senbuviai paupiečiai į jas žiūri atsargiai.
„Tegul stato, tiesia dviračių takus, bet kad ramybė būtų ir mūsų, vietos gyventojų, sandėliukų negriautų. Na, malkinę dar sutikčiau nuversti, bet neseniai savo rankomis sukaltos pavėsinės – jokiu būdu“, – tvirtino prie pat Vilnios prisišliejusios valdos Paplaujos gatvėje šeimininkas 68 metų Steponas Šilgalis, rodydamas naujai suręstą pašiūrę.
Vilnietis sakė negalintis atsidžiaugti, kad žlugo sovietų valdžia ir jos sukurta pramonė, negailestingai teršusi upę.
„Būdavo, mazuto dėmės plūduriuoja. O dabar tik vienas kitas kakalas, bet srovė greitai nuneša. Vanduo toks švarus, kad sėdėdamas pakrantėje matau, kaip rąsto dydžio lydekos plaukioja. Kaimynai žvejoja, bet aš pats tingiu, kantrybės neturiu“, – kalbėjo pensininkas.
Gyvenimą apkartino mašalai
S.Šilgalis sakė, kad gyvenimas prie Vilnios būtų tikras rojus, jei ne šios vasaros pradžioje pasirodę iki šiol nematyti maži kraujasiurbiai.
„Anksčiau uodai puldavo, bet dabar vėsu, jų nėra. Užtat muselės kažkokios, baisiau už uodą – lenda prie viso kūno, jokių chemijų nebijo, skaudžiai gelia“, – guodėsi vyriškis.
Netoliese tvarkingame mūriniame name su išpuoselėta pievele gyvenantis 33 metų Andžejus pritarė, kad Vilnios vanduo labai švarus.
„Net upėtakiai veisiasi. Yra ir nemažų, pats gaudyti neturiu laiko, tėvukas pensininkas mėgsta pamėtyti muselinę meškerę, dažnai ir su laimikiu grįžta“, – tikino vilnietis.
Andžejus pripažino, kad gyventi prie Vilnios ne visada ramu, nes karštomis vasaros dienomis prie upės patraukia būriai svaigiųjų gėrimų mėgėjų.
„Geria, žviegia, mušasi, palieka kalnus tuščių butelių. Mes su kaimynais tada suremiame pečius ir vaikome lauk mėlynanosius“, – juokėsi vyriškis.
Alsuoja sodžiaus ramybe
Aukštaičių gatvės miškingame ruože įsikūręs pensininkas Vytautas skaldė malkas žiemai ir sakė anaiptol netrokštantis atsidurti šiuolaikiško kvartalo, kuris atsiras įvykus buvusios „Skaiteks“ gamyklos virsmui iš pramoninės į gyvenamąją zoną, kaimynystėje.
Senyvam vilniečiui nesvarbu, kad tokiu atveju būtų sutvarkytos protu nesuvokiamo duobėtumo Markučių ir Paupio kvartalų gatvelės.
„Kai reikia, pravažiuojame. Gyvename kaip kaime, nors faktiškai čia miesto vidurys. Palyginti ramu ir saugu, na, valkatų pasitaiko ir chuliganų, prieš penkerius metus man trobos langą išbirbino.
Būdavo tik ir girdi: kažką Paplaujos gatvėje apiplėšė, kažką Aukštaičių gatvėje papjovė. Bet vis mažėja „žulikų“, jie emigravo ir dabar pjauna visokius švedus“, – postringavo Vilnios paupio senbuvis Vytautas.
Vilnią mylintys jauni vilniečiai norėtų matyti kitokią sostinei vardą davusią upę: su dviračių takais ir kavinėmis pakrantėse, nedideliais jaukiais paplūdimiais.
Daug milijonų nė nereikia
Sostinės architektas Tadas Balčiūnas teigė, kad norint suteikti Vilnios pakrantėms iš esmės pakenčiamą vaizdą, tam, kad turistai ir patys miestiečiai čia norėtų praleisti laisvalaikį, milžiniškos investicijos nebūtinos.
„Bendruomenės, menininkų iniciatyvos prie Užupio tilto rodo, kad nemažai nuveikti galima ir neturint milijonų. Jau dešimt ar daugiau metų vis raginama atgręžti miestus į upes – labai daug kalbama, bet labai mažai daroma.
O Vilnia kraštovaizdžio kūrėjams, architektams tikrai įdomi, jauki, apgaubta savotiškos, tokios grynai vilnietiškos auros“, – kalbėjo T.Balčiūnas.
Studentų kūrybinių jėgų išbandymas
Praėjusių metų lapkritį Vilniaus architektų jaunuomenė pristatė menų inkubatoriaus projektą „Dvi srovės“. Jame buvo pavaizduota, kokią Vilnią ir jos pakrantes norėtų matyti vilniečiai.
Pakrantėse siūloma įrengti laiptuotų terasų, tarsi medinių paplūdimių. Vilnios pakrantėje siūloma pastatyti kino salę, o virš upės pakabinti hamakų.
Arba pakrantėje įkurdinti interaktyvias sūpynes, vaikų žaidimų aikštelę, darbo zoną ir vietą iškyloms. Vieta užkandžiauti numatyta savita, įdomi: tai tarsi medinės sėdimosios duobės.
Projektą jaunuoliai braižė atsižvelgdami į vilniečių pageidavimus, žiūrėdami, ko miestiečiai būdami prie upės labiausiai pasigenda.
Paaiškėjo, kad prie Vilnios vilniečiams norisi ir poilsio, ir pramogų, ir kavos (ir ne tik) atsigerti, ir sportuoti, ir snūduriuoti, pasižiūrėti meno kūrinių, maudytis. Todėl jaunieji architektai numatė dvi sritis: ramesnio poilsio zoną nuo buvusios „Skaiteks“ gamyklos iki Užupio tilto ir aktyvesnę, skirtą sportui, darbui, – nuo tilto iki Bernardinų sodo.
Projektas buvo parengtas Lietuvos kultūros tarybos skirtomis lėšomis, jį rėmė ir Vilniaus miesto savivaldybė. Vadovas – architektas T.Balčiūnas.
Projektas buvo pristatytas Architektų namuose, bet tuo jo gyvavimas ir baigėsi, nes tai buvo ne ES paramos prašymui skirtas projektas, o architektų studentų kūrybinių jėgų išbandymas.
