Žinoma, susiruošus pertvarkyti spintą ir atskirti vasaros sezonui tinkamus drabužius nuo šiltesnių, o pobūviams ir vakarėliams tinkamą aprangą – nuo nešiojamos kasdien, neišvengiamai teks susidurti su faktu, kad dalį spintos turinio reikia išmesti. Morališkai pasenę, nusidėvėję, suplyšę, sugadinti kandžių ar neišskalbiamų dėmių, o gal tiesiog nepamėgti ir nė karto neužsivilkti – tokių aprangos detalių ar tekstilės gaminių turime daugelis.
Tačiau jais užkimšti sąvartynų nesinori: juk tekstilės atliekos, kaip ir visos kitos, turi būti rūšiuojamos. Didžiosiose Lietuvos savivaldybėse tam yra skirti specialūs konteineriai. Tačiau ką daryti, jei šalia tokio nėra arba jei išmetami drabužiai dar galėtų ką nors pradžiuginti? Išeičių yra bent kelios, tereikia kiek pasukti galvą.
Pertvarkiusi spintą ir žvelgdama į nereikalingus drabužius susiėmiau už galvos: nors, regis, savo garderobą formuoju atsakingai ir apgalvotai, vis tiek susidarė keturi didžiuliai maišai atliekų. Dar ėmusi tvarkyti spintą buvau nusprendusi dalį tinkamų dėvėti drabužių bandyti parduoti populiariame tam skirtame interneto portale. Anksčiau jau teko sėkmingai juo naudojantis parduoti nusibodusį paltą, šiek tiek per mažus batelius ir puošnią suknelę. Todėl dabar vėl nufotografavau, aprašiau ir įkėliau į tinklalapį tuos drabužius ir aksesuarus, kurie dar yra puikios kokybės, bet mano spintoje guli nejudinami jau antrą sezoną: dvi rankines, retro stiliaus suknelę, džemperį su gobtuvu.
Tie, kuriems toks būdas atsikratyti senais drabužiais atrodo per sudėtingas ar nepatrauklus, gali juos bandyti nešti į įvairius komisus, kurių vien sostinės senamiestyje yra daugybė. Taip vienu šūviu nušaunami net keli zuikiai: spintoje nebekabo nereikalingi drabužiai, piniginė papilnėja keliolika ar net keliasdešimt eurų, o ir atliekų kiekių sąvartynuose tokiu būdu nedidiname.
Iš puošnesnių drabužių kabyklos atskiriu vieną tikro šilko sijoną: jį, taip ir neprigijusį mano drabužinėje, apsisprendžiu paaukoti vieno labdaros projekto rengėjams. Taip drabužis nudžiugins naują savininkę, o už jį gauti pinigai bus paaukoti geram tikslui. Atskirai sudėlioju ir keletą vasarinių suknelių bei marškinėlių, taip pat kelerius vyriškus marškinius: juos įprastai palieku vienoje sostinės bažnyčioje, kuri drabužius perduoda tiems, kam labiausiai jų reikia.
Kaskart tvarkant spintą tenka konstatuoti, kad iš daugybės medvilninių puskojinių porų tėra likę po vieną kojinaitę. Jų nusprendžiu taip pat neišmesti: skaičiau patarimus, kad tokia medžiaga labai tinka valyti augalų lapus, taigi nutariu išmėginti. Dar keletą medvilnės marškinėlių sukarpau į keturkampes skiautes: bus dulkių šluostės.
Keletą stambesnių nusidėvėjusių drabužių – porą šiltų megztinių, vilnonį pončą – ketinu perduoti gyvūnų prieglaudoms. Žinau, kad keturkojai jų gyventojai labai vertina į guolį įtiestus tokius drabužius.
Galiausiai iš gausaus atlikusių drabužių kalno telieka keli sudriskę laisvalaikio rūbai: jie ir keliaus į tekstilės atliekų konteinerį. Sunku patikėti, bet Lietuvoje į sąvartynus kasmet patenka šimtai tonų tekstilės atliekų. Ten jos išlieka nesuirusios net keliasdešimt metų. O juk taip paprasta atidžiau pažvelgti į išmetamus drabužius ir prikelti juos naujam gyvenimui, užuot išmetus į tam neskirtą konteinerį.
