Atšilus orams lankytojų gerokai pagausėjo. Siaučiantys meškučiai aptvare iš gelžbetoninių plokščių – neįprastas ir smagus reginys.
Žaismingi trynukai atsirado šiam išskirtiniam Dzūkijoje žvėrių ir paukščių kampeliui pradėjus skaičiuoti dvidešimt penktuosius metus.
Įdomu dar ir tai, kad pirmieji rudųjų meškų jaunikliai atsivesti beveik po pusantro šimto metų, kai Dzūkijos miškuose buvo nušauta paskutinė meška.
Abu meškučių tėvai į Grūtą atvežti iš Estijos. Mama Maša – beveik prieš penkerius metus, o metais vėliau – tėvas Miša.
Lokys, vienintelis labai nepatenkintas meškos urve jo vietą užėmusiais mažais padarais, nuolat šnypščia ir urzgia, nes nebegali prieiti prie draugės.
Todėl teko jo aptvarą dar labiau sutvirtinti, kai po žiemos miego kovo viduryje iš atskiro guolio meška išlindo su trimis meškiukais.
„Tik tada juos ir pamatėme. Visos meškos jauniklius veda sausio mėnesį miegodamos. Ką tik gimęs puskilogramį sveriantis mažylis įsisiurbia į motinos spenį ir gerokai ūgteli, kol ji prabunda iš žiemos miego.
Ir gamtoje meškos labai saugo savo vaikus nuo patino, nes jis tuoj pat sudraskytų. Motina labai griežtai prižiūri savo jauniklius.
Per užpakalį letena pliaukšteli, kai per daug įsidūksta. Dabar jau galiu ją pačią atsargiai paglostyti pro virbus, bet dar labai pikta.
Pirmą kartą jauniklių atsivedė. Rūpestingą motiną porą kartų per savaitę medumi pavaišinu. Mūsų meškučių jau nori Kauno zoologijos sodas ir vienas cirkas“, – pasakojo Grūto parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas, visada auginęs žvėrelių ir paukščių.
Pramogos vaikams neaplenkia ir suaugusieji
Kai prieš ketvirtį amžiaus Grūto kaime pelkyną sumanė paversti nuošaliai sodybai tinkama vieta, V.Malinauskui netrukus kilo mintis čia surinkti griaunamas sovietines skulptūras – lyg vaizdines skaudžios istorijos pamokos priemones.
„Tuomet ir pagalvojau, kad mažiems vaikams bus neįdomu žiūrėti į tuos baibokus.
Jiems pririnkau gyvų eksponatų – žuvyčių, paukščių, žvėrelių. Ir sūpynių nepamiršau. Turiu zootechniko išsilavinimą. Visą gyvenimą auginu įvairius gyvūnėlius.
Mini zoologijos sodą kūriau vaikams. Bet nemačiau ir nė vieno suaugusiojo, kad praeitų pro šalį nežvilgtelėjęs į paukščius ar žvėrelius.
Jų daugiau kaip šimtą įvairių rūšių turime. Vietinių ir tolimųjų kraštų atstovų. Bent po du. Kaip Nojaus laive. O balandžių, vištų – ir po kelis šimtus“, – džiaugėsi V.Malinauskas.
Iš egzotiškų gyventojų čia ne tik meška atsivedė jauniklių. Ir kupranugariai susilaukė atžalų, zebrai, net išrankios aplinkai kengūros.
Bet jas buvo per sunku išlaikyti, todėl teko atsisakyti. Mažieji gyventojai, kurių nuolat gausėja, visiems lankytojams kelia didžiausias emocijas.
Beždžionių išdaigos ne tik malonios
Padūkusios beždžionės taip pat lengvai užkariauja dėmesį. Bet jos pernai rugsėjo pabaigoje mini zoologijos sodo šeimininkams pridarė didelių rūpesčių, o sau ir kitiems gyvūnams sukėlė rimtą pavojų.
Paryčiais apie penktą valandą buvo pastebėtas degantis medinis voljeras. Net ugniagesius į pagalbą teko kviestis.
Iš keturiolikos voljero dalių sudegė keturios, visas stogas, liepsnos kėsinosi sunaikinti ir stručių voljerą. Atidarius degantį voljerą į mišką pabėgo dvi beždžionės.
O trečios sprunkančios išsigandę žmonės nepastebėjo, todėl manė, kad gaisro sukėlėjas – judrus kapucinas kartu su dviem meškėnais žuvo liepsnose.
Nors elektros laidai apsaugoti, labai išdykęs kapucinas sugebėjo juos pragraužti ir sukelti trumpąjį jungimą.
Viena pabėgėlė netrukus grįžo namo. Kitos šunbeždžionės ilgokai nepavyko rasti. Ji aptikta pasislėpusi pelkėje. Teko tiesti lentas, kad būtų įmanoma pasiekti persigandusį žvėrelį.
O dar po kelių dienų iš aukšto medžio parke pasigirdo keistas balsas. Kiek buvo džiaugsmo visiems, kai pamatė ten sėdintį pražuvėliu laikytą kapuciną. Jo tik pakaušis buvo apsvilęs.
Ypač nemalonių akimirkų parko darbuotojai išgyveno pernai žiemą, kai Druskininkų savivaldybės ir aplinkinių rajonų savivaldybių teritorijos buvo paskelbtos afrikinio kiaulių maro zona.
Mini zoologijos sodo senbuvius šernus su visais jaunikliais, taip pat vietnaminių kiaulių šeimynas teko iššaudyti.
Kiti Lietuvos miškų gyventojų atstovai kol kas čia jaučiasi saugūs.
Lapės, vilkai, elniai, stirnos tvirtuose aptvaruose jaučiasi kaip miške, nes aplink ošia eglės ir pušys. Juos vaikai gali pamatyti gyvenančius beveik natūralioje aplinkoje.
Dovanoja tik sužeistus
Ir paukščių įvairovė gausi. Ypač balandžių, vištų ir gaidžių, papūgų, povų. Taip pat ir retų.
Į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktas didysis baublys čia atvežtas iš gyvūnų prieglaudos. Kaip ir suopiai, pelėdos, gandras. Šie paukščiai buvo rasti sužeisti.
Išgydyti nebegali skraidyti, todėl be žmogaus pagalbos neištvertų.
„Dovanų gauname tik tokius. Kitus žvėrelius ir paukščius perkame daugiausia iš zoologijos sodų ne tik Lietuvoje. Ir patys parduodame, kai tos pačios rūšies per daug prisiveisia.
Todėl teks atsisveikinti ir su meškučiais, kai jie gerokai ūgtelės. Nežinau, kada pavyks surengti iškilmingas jų vardynas, nes motina Maša dar labai pikta ir nieko neprisileidžia“, – sakė V.Malinauskas.
Daugumą dabartinių ir ankstesnių šio mini zoologijos sodo gyventojų nuotraukose įamžino bendrovės „Hesona“ darbuotoja Irena Vaitonienė.
Ji ketina parengti parodą, kad ir lankytojai galėtų pamatyti šias nuotraukas.
