Jau ne vieną naminių gyvūnų ir paukščių kartą Bakūnų sodyboje pergyvenęs gandras pelnytai čia jaučiasi esąs karalius.
Net pro vartus iš kiemo bandantį pasprukti šunį snapo kirčiu į galvą paauklėja.
Gandras, su naminiais paukščiais žiemą praleidęs tvarte, nutirpus sniegui išeina į lauką pasižvalgyti kartu su vištomis.
Iš jų jis kartais bando pavogti bulvę, bet labiausiai mėgsta virtą dešrą, žuvį, plaučius, piene pamirkytą batoną. Paima iš rankų, bet glamonių nemėgsta.
Tačiau artėjant gandrų sugrįžimo metui jis pradeda lesti vis mažiau ir kokią savaitę apskritai badauja.
Šeimininkų nuomone, suveikia instinktai – juk per ilgą kelionę gandrai priversti badauti.
Miroslaviškiai Bakūnai sužeistą gandrą rado vėlų 1986 metų rudenį. Jis jau nebuvo jauniklis.
Kraujuojantis sparnas gijo beveik metus, o paukštis skrydžio daugiau nepakilo. Po kelių mėnesių Bakūnams jis parnešė pirmą anūką, o prieš keturis mėnesius ir pirmą proanūkę – šio anūko dukrą.
Ornitologai tik spėja, kad šie paukščiai gyvena apie 25–30 metų, ir juokauja, jog pagal Bakūnų gandrą pavyks nustatyti tikslesnę jų gyvenimo trukmę.
O vieną rudenį gandras buvo pradingęs. Pažįstami žmonės aptiko jį sužvarbusį už kelių kilometrų melioracijos griovyje.
28
Jau tiek metų gandras gyvena miroslaviškių Bakūnų sodyboje.
