Ar kauniečiai augins kanapes?

Ekologiškas ūkininkavimas tampa vis madingesnis, tad lietuviai ieško, kokių įdomių augalų pasisodinti ir kaip juos auginti.

Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo direktorė Vida Mildažienė įsitikinusi, kad mums verta prisiminti senolių vertintus augalus.

Apie juos daugiau galima sužinoti ir sode neseniai užveistame greitai augančių energetinių augalų darže.

Linas yra svarbus techninis augalas. Iš jo gaminami dažai, lakas, glaistas, muilas. Lininiai audiniai yra stiprūs, atsparūs trūnijimui.

Labai vertingas ir iš linų sėklų spaudžiamas aliejus.

„Senoliai linų aliejų vartojo inkstų, šlapimtakių ligoms gydyti, kirmėlėms varyti. Linuose yra ir medžiagų, pasižyminčių antivėžiniu poveikiu. Taip pat aliejus tinka sutrikus riebalų apykaitai, mažina cholesterolio perteklių kraujyje“, – vertingąsias šio augalo savybes vardijo V.Mildažienė.

Aliejumi nuo seno sėkmingai būdavo gydomi nudegimai, kiti odos pažeidimai.

Linų sėmenis galima supilti į maišelį, palaikius verdančiame vandenyje toks šuteklis kaip kompresas dedamas ant pažeistos odos.

Linų gleivės mažina uždegimą, jomis gydomi kvėpavimo takai, skrandžio, žarnyno uždegimai. Reikia paimti valgomąjį šaukštą sveikų sėmenų, užplikyti 2 stiklinėmis karšto vandens, palaikyti 10–15 minučių ir perkošti. Gerti po 1 valomąjį šaukštą kas 2 valandas.

Grūsti linų sėmenys vartojami viduriams laisvinti.

Patvoriuose augančias dilgėles lietuviai taip pat ima vertinti vis labiau.

Mokslininkai yra ištyrę, kad dilgėlėmis šeriamų karvių pienas būna riebesnis, sparčiau auga ir riebėja naminiai paukščiai, vištos deda didesnius kiaušinius.

Iš dilgėlių gaminami audiniai, virvės. Iš jų lapų išgaunami žali, o iš šaknų – geltoni dažai, tinkantys konditerijai, farmacijai, parfumerijai.

„Mums dilgėlės gali būti naudingos ir kaip nepaprastas vitaminų šaltinis. Jose yra įvairių mineralinių medžiagų, askorbo rūgšties, vitaminų ir kitų vertingų medžiagų“, – pasakojo V.Mildažienė.

Taip pat šis augalas vartojamas sergant podagra, esant artritui, egzemai, jei skauda ausis ar peršalus. Dilgėlės pasižymi kraujavimą stabdančiu poveikiu, didina hemoglobino kiekį kraujyje, skatina šlapimo išsiskyrimą.

Iš dilgėlių gaminamos salotos, verdamos sriubos.

„Šaunu tai, kad dilgėlių derlių galima imti ne kartą per metus. Vaistinių medžiagų daugiausia turi pirmojo derliaus dilgėlės. Paprastai jos pjaunamos birželio viduryje. Tačiau šias žoles galima pjauti ir antrą bei trečią kartą iki pirmųjų rudeninių šalnų“, – sakė V.Mildažienė.

Kaip vaistažoles galima naudoti ir dilgėlių šaknis. Jos kasamos vėlai rudenį arba anksti pavasarį.

Šaknis, kaip ir lapus, galima susidžiovinti ir vartoti ištisus metus.

„Bene labiausiai sodo lankytojai domisi kanapėmis. Kadangi Lietuvoje leista auginti pluoštines kanapes, jų savybes žmonės atranda iš naujo“, – pasakojo V.Mildažienė.

Manoma, kad Lietuvoje kanapės buvo vienas pirmųjų kultūrinių augalų. Jų sėklų ir kanapinių virvių liekanų atrasta Šventosios gyvenvietėje, kur žmonės gyveno dar 3 tūkstančiai metų prieš Kristų.

Iš kanapių pluošto gaminami audiniai, virvės. Jos yra ir statybinė medžiaga. „Augalas yra ir maistingas. Jame daugiau baltymų ir amino rūgščių nei grūdinių kultūrų grūduose. Todėl iš sėklų dažniausiai spaudžiamas aliejus“, – sakė botanikė.

Žemaitijoje iki šiol išlikę kanapių sėklų vartojimo maistui papročiai. Sėklas reikia kelias minutes paskrudinti ant įkaitusios keptuvės ir gardinti patiekalus.

Augalą galima naudoti ir alui gaminti vietoj apynių.

Botanikė

„Linai, dilgėlės, kanapės – nelepūs augalai. Jie mėgsta derlingą, humuso turinčią dirvą. Norint, kad augalai būtų gražūs, derlius geras, juos galima tręšti organinėmis trąšomis.

Sodinant linus ir kanapes, svarbiausia jų sėklas į žemę suberti ne per tankiai. Ypač tai svarbu kanapėms. Šie augalai vienas nuo kito turi augti 30–40 centimetrų atstumu.

Didžiausi linų ir kanapių kenkėjai yra piktžolės.

Kol augalų daigai nedideli, reikia prižiūrėti, kad piktžolės jų neužgožtų.

Kitaip linai ir kanapės užaugs nedideli, silpni. Derlius bus menkas.“