Trylika metų Klaipėdos pašonėje gyvuojančio zoologijos sodo savininkas Edvardas Legeckas nesuvokia, kaip dešimt metų pas jį gyvenanti meška staiga tapo nelegalė, ir nusiteikęs visais būdais grumtis dėl savo numylėtinės teisme, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".
– Tikrintojams tvirtinote, jog Maša išvežta į Lenkiją, kad galėtų ramiai išsimiegoti. Vėliau paaiškėjo, kad ji snaudė vidaus patalpose. Taip bandėte ją apsaugoti? – „Lietuvos rytas“ paklausė E.Legecko.
– Širdis nujautė kažką negero. Maša – pirmasis mano įsigytas stambus gyvūnas.
Kai ją gavau dovanų, ji buvo dar maža – poros metų.
Kol įrengėme voljerą, Maša gyveno mūsų namuose, ja nuolat rūpinosi mano duktė.
Pripratome prie jos, o ji – prie mūsų. Maša jauki, švelni, prie jos voljero nuolat būriuojasi lankytojai – ji mūsų žvaigždė.
Galėjau neleisti ieškoti meškos viduje – tai mano privati valda. Bet nenoriu kelti triukšmo.
Man susidarė įspūdis, kad kelias valandas mešką išgabenti bandę pareigūnai nori parodyti, kad dirba, o iš tikrųjų tik trukdo plėtoti verslą.
– Meška – jūsų numylėtinė, o dabar dėl jos kilo visos problemos?
– Ne dėl jos, o dėl biurokratų požiūrio. Mašą 2003 metais man padovanojo vienas ukrainietis.
Turiu jos pasą, dovanojimo dokumentą.
Dešimt metų buvo viskas gerai. Ir staiga aplinkosaugininkams prireikė meškos įvežimo į Lietuvą dokumentų.
Kur juos dabar po šitiek laiko gausiu? Juk aš jos nevežiau iš Ukrainos.
Žinau, kad ir kitos meškos, Lietuvoje atsidūrusios iki 2003-iųjų, muitinės dokumentų neturi – nei Antano Boso meška Laima, nei Telšių miškų urėdijos Žvėrinčiuje gyvenantis Timofejus. Prie jų niekas nekimba. O aplinkosaugininkai sako: čia kitas atvejis.
Nesuprantu, į kitą vietą nuvežta mano Maša taps legali, bet jos atgauti aš vis vien negalėsiu.
– Aplinkosaugininkams nepavyko išvežti daugiau kaip 300 kilogramų sveriančios Mašos – jie nepasirūpino tinkama technika, pritrūko vaistų gyvūnui užmigdyti. Koks dabar jos likimas?
– Labai negerai, kad sutrikdytas jos miegas – būtų sapnavusi iki kovo, o dabar visa sutrikusi, nori gerti, gal pradės ir ėsti.
Išleidžiame į voljerą pasivaikščioti, nors ji visai to nenori – gal pavargusi dar užmigs.
Vis vien džiaugiuosi, kad ji kol kas liko – toks netikėtas gabenimas galėjo sukelti dar didesnį stresą ar net mirtį.
Pažadinus mešką pažeidžiama jos fiziologija ir psichika.
Su Aplinkos apsaugos agentūros specialistu Dariumi Mikelaičiu, kuris vykdė aplinkos viceministro Lino Jonausko nurodymą Mašą konfiskuoti, pagaliau sutarėme, kad ji lieka pas mus ir niekur nebus išvežta.
O kai gausiu iš ministerijos oficialų raštą dėl meškos konfiskavimo, iškart kreipsiuosi į teismą.
Teismas ir nuspręs, kur meška gyvens.
Tik niekaip nesuprantu, kodėl toks paprastas dalykas tapo tarsi karine paslaptimi – pritrūko ir logiško mąstymo, ir žmoniškumo.
Netikėtas tikrintojų vizitas sujaudino mūsų darbuotojus, savanorius – sužinoję apie konfiskuojamą Mašą jie sulėkė su ja atsisveikinti, braukė ašaras.
Man pačiam širdį skaudėjo, kad pastaruoju metu su ja per mažai laiko praleisdavau, nes teko kariauti su biurokratais.
– Jūs pasiryžęs kovoti dėl Mašos, aplinkosaugininkai teigia, kad problema paprasta – nepateikiate visų reikalingų zoologijos sodo steigimo dokumentų.
– Mūsų zoologijos sodas nuo 2005-ųjų oficialiai veikė penkerius metus ir viskas buvo gerai.
O dabar dvejus metus niekaip negaliu gauti naujo leidimo jį steigti.
Atrodo, visi reikalavimai įvykdyti – turime 250 gyvūnų (50 rūšių). Vasarą, kai sodas atviras, per dieną apsilanko 400–500 žmonių, nemažai jų atvažiuoja iš Kaliningrado, Latvijos.
– Bet per patikrinimą jūsų gyvūnų vis dėlto sumažėjo – į Kauno zoologijos sodą aplinkosaugininkai išsivežė neteisėtai laikytus keturis Šiaurės Amerikos meškėnus.
– Juos galima laikyti tik zoologijos soduose, ne privačioje valdoje, o man neišduoda zoologijos sodo steigimo leidimo.
