Ruoštis kelionei gandrai pradeda jau nuo rugpjūčio pradžios,
teigia ornitologai. Jaunikliai mankština sparnus, o jų tėvai
intensyviai gaudo maistą ir neša savo vaikams, kad tik šie sukauptų
pakankamai jėgų. O prasidėjus rugiapjūtei į laukus suskrenda jau ir
jauni, ir suaugę paukščiai, ištikimai lydi kombainus ar ražienas
suariančius traktorius. Čia jiems daug lengviau surasti ir sugauti
išbaidytus vabzdžius, peles, varles, ištraukti slieką ar kitą
„žemės gyventoją“. Be to, rugpjūčio antroje pusėje suaktyvėja
varliagyvių judėjimas, jų jaunikliai migruoja iš džiūstančių balų,
pievose daugybė žiogų ir kitų vabzdžių, peliniai graužikai aktyviai
kaupia atsargas žiemai, todėl gandrams mitybos sąlygos itin geros.
Rugpjūčio pradžioje gandrai dar sugrįžta nakvoti į savo lizdus,
tačiau bėgant laikui šis ryšys silpsta ir gandrai nakvynei renkasi
laukų ar pamiškių medžius. Žmonės sako, kad prieš išskrisdami
gandrai dar apsilanko gimtuosiuose lizduose - atsisveikinti prieš
ilgą kelionę. Tačiau ne visi. Jei pasiseks, tai ražienose ar
pievose pavyks pamatyti didesnį susirinkusį gandrų būrį.
Rugsėjo mėnesį istoriškai gandrų išskridimo terminus lemia ne
daugeliui paukščių būdingas mitybinių sąlygų pokytis, o
meteorologiniai reiškiniai. Tačiau tai nereiškia, kad kiek užtrukę
vėlesnių vadų jaunikliai ar skrydžiui dar nepasiruošę (pakankamai
maisto atsargų nesukaupę) jų tėvai jau nebegalės migruoti į
žiemojimo vietas. Tiesiog jų kelionių sąlygos gali būti ne tokios
palankios, nors kartais ir rudens metu šilto oro srovės būna
pakankamai stiprios. Todėl, pasak Ornitologų draugijos, nereikia
nerimauti net ir dėl rugsėjo mėnesį stebimų gandrų - maisto jiems
tikrai užtektinai, nes vyksta intensyvūs arimai, pievose dar pilną
gyvybės. Tiesiog „rudeniniai“ gandrai, kaip ir daugeliui paukščių
rūšių būdingi vėluojantys migrantai, yra šioks toks nukrypimas nuo
gamtos taisyklių. Ne veltui žmonės, nusižiūrėję į pasiliktus ir po
apylinkes žirgliojančius gandrus, apie nepritapusį vienišių ar
senbernį kaimuose sako „vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“. Bet
vėluojantys išskristi gandrai nereiškia, kad jie žus. Tiesiog,
šiems paukščiams „blogiausiu atveju“ gali tekti žiemoti ne mūsų
gandrams istoriškai susiformavusiose žiemavietėse - į pietus nuo
pusiaujo.
Rudenį stebimi ir žmonių išauginti ar vasarą nuolat maitinti
paukščiai. Pastarieji, dėl įpratimo, drąsiai lankosi sodybose
ieškodami maisto, čia pasilieka nakvynei. Tačiau taip prarandami
laukiniai paukščiai, nes dėl žmogaus geranoriškumo jiems padėti,
dėl pasikeitusių įpročių šiuos gandrus gamta praranda. Jie tiesiog
tampa priklausomi nuo žmogaus, t.y. praktiškai naminiais
paukščiais. O tokiais jau reikia nuolatos rūpintis. Todėl
kiekvienas, prieš pradėdamas maitinti laukinius paukščius, turi
rimtai įvertinti ar sugebės tai daryti bent iki pavasario, perspėja
ornitologai. Kitaip tokie paukščiai žus. Ir ne dėl gamtos kaltės.
Iš tikrųjų žmonės turėtų globoti tik akivaizdžiai neįgalius
gandrus, kurie negali patys išgyventi - sužeistus paukščius ar iš
lizdo iškritusius dar neskraidančius ir jauniklius.
Baltasis gandras - tolimasis migrantas, keliauja toli - per 2-3
kelionės mėnesius šie paukščiai įveikia 8-11 tūkstančių kilometrų
ir kai kurie iš jų pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Šie
paukščiai vengia ilgo skrydžio per jūrą (matyt, dėl čia
nesiformuojančių šilto oro srovių). Europos populiaciją galima
išskirti į dvi migruojančias subpopuliacijas - vakarinę ir rytinę.
Vakarinės subpopuliacijos gandrai migruoja aplenkdami Viduržemio
jūrą iš vakarinės pusės per Iberijos pusiasalį ir Gibraltaro
sąsiaurį į vakarinę Sacharos regiono dalį Afrikoje. Šie migrantai
dažnai pasilieka žiemoti Iberijos pusiasalyje. Rytinės
subpopuliacijos gandrai, tarp jų ir perintys Lietuvoje, migruoja
per Bosforo sąsiaurį, aplenkdami Viduržiemio jūrą iš rytinės pusės
į rytinę Sacharos dalį, toliau skrisdami Pietų Afrikos link. Svarbi
kelionės sustojimo vieta - Sudanas ir Čadas. Kai kurie gandrai
Sudane lieka žiemoti.
Ilgos kelionės tikslą pasiekia ne visi - net jei jiems pasiseka
įveikti tolimą kelią ir nepalankias oro sąlygas, Etiopijoje,
Somalyje, Zaire ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse gandrai
medžiojami maistui. Įdomu tai, kad gandrų poros žiemoja atskirai.
Drauge jie būna tik perėjimo sezonu.
Įdomu, kad ir baltojo gandro giminaičiai - juodieji gandrai
šiuo metu taip pat pradėjo savo rudeninę kelionę į žiemojimo
vietas. Latvių ornitologų palydoviniais siųstuvais pažymėti aštuoni
šiemet išsiperėję jaunikliai (visos patelės) šiuo metu apsistojo
maitintis arba jau skrenda virš Lietuvos, Kaliningrado srities,
Baltarusijos, Ukrainos. Taigi, gandrų rudeninės migracijos sezonas
jau prasidėjo.
Mūsų kraštą jau paliko dauguma baltųjų gandrų. Užtrukę didesni
ar mažesni būriai šiuo metu, matyt, laukia geresnio oro, kad šiltos
srovės padėtų jiems skristi žiemaviečių link. Taigi, artimiausiomis
šiltomis dienomis palydėsime Lietuvos laukuose dar besimaitinančius
gandrus ir lauksime jų sugrįžtant kaip pavasario pranašų.
