Kaip naujienų agentūrai ELTA sakė Ąžuolyno pašonėje esančio
Lietuvos zoologijos sodo naujasis direktorius Aurimas Didžiokas,
neseniai dar dirbęs Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode,
šis kenkėjas - Ispaninis šliužas arba raudonasis plikšliužis (Arion
vulgaris arba Arion lucitanicus).
„Pastaruoju metu ir mūsų zoologijos sodo darbuotojai bei
lankytojai ryte ar po lietaus taip pat sutinka (stebi) šiuos sodo
teritorijoje gyvenančius bestuburius. Neabejojame, jog jų galima
aptikti ne tik pakaunėje, bet ir daugybėje kitų Lietuvos vietų.
Daug kam kyla klausimas: kas jie tokie ir kodėl jų tiek daug?
Daržininkams, neabejoju, labiausiai rūpi, kaip tų šliužų
atsikratyti. Todėl drauge su specialistais ir parengėme atsakymą į
šį bei kitus klausimus“,- aiškino zoologijos sodo vadovas.
Šie šliužai yra pilvakojų klasės moliuskai, neturintys išorinės
kriauklės. Lietuvoje žinoma 13 jų rūšių. Ispaninis šliužas labai
plačiai paplitęs po Europą, tai - didelės invazijos rūšis.
Gyvena
upių ir ežerų pakraščiuose, miškuose, slėniuose ar vidutinio
drėgnumo pievose. Šliužai dažniausiai įsiveisia drėgnuose soduose
ir daržuose su gausia bei tankia augmenija. Dieną tūno po lapais ar
žemės grumstais, o naktį išlenda maitintis.
Suaugusio šliužo ilgis gali būti 8-12 cm., spalva gali
varijuoti nuo rudos iki oranžinės. Kiaušinius deda paviršiniame
dirvos sluoksnyje po augalų liekanomis, tarp augalų stiebelių ar po
žolėmis. Peržiemoja ir suaugėliai, ir kiaušinėliai. Pavasarį
išlenda iš žiemojimo vietų, ypač gyvybingi bei ėdrūs būna lietingu
oru.
Pradžioje minta sultingais tulpių, vėlyvių, hiacintų ir kitų
svogūninių augalų lapais bei žiedais. Vėliau keliauja į ridikėlių,
salotų, kopūstų lysves.
Jie ėda silpnesnius vietinius juoduosius šliužus, nes yra
agresyvesni. Pačius ispaninius šliužus, pasirodo, labai mėgsta
zoologijos sode gyvenantys meškėnai. Kaip ir sraiges: iš pradžių
dar pažaidžia, o paskui suėda...
Šliužų atsikratyti nelengva. Šiek tiek gelbsti profilaktinės
priemonės: piktžolių naikinimas, dirvos purenimas, augalų
retinimas, lapų kompostavimas. Tarplysviuose ir ant takų galima
patiesti senų šlapių skudurų, rabarbarų ar varnalėšų, kopūstlapių
ar palikti išravėtų piktžolių krūvelių. Į tokias slėptuves
moliuskai sulenda anksti rytais. Belieka surinkti ir sunaikinti.
Vakarop ant dirvožemio ir takų rekomenduojama pabarstyti
gesintų kalkių, smulkinto superfosfato, geležies sulfato, amonio
salietros arba rupios druskos ir pelenų mišinio. Vengdami kūnelį
dirginančių medžiagų, moliuskai pasitraukia ieškoti geresnio
prieglobsčio.
Kopūstus nuo šių ėdrūnių galima apsaugoti purškiant 10 proc.
kalio druskos tirpalu. Norint sutrukdyti moliuskams patekti į
braškių lysves, klojamos pušų ir eglių spyglių užtvaros, paberiama
pjuvenų ir smėlio. Kai nepadeda natūralios prevencijos priemonės,
yra ir cheminių.
Lietuvos zoologijos sodo specialistų turimais duomenimis,
raudonasis plikšliužis Europoje ėmė plisti prieš 30 metų, šių
kenkėjų kiaušinėliai buvo atgabenti vazoninių augalų žemėje.
Daugybė nevietinių rūšių plinta ir įsitvirtina dėl žmonių
veiklos. Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvencijoje
invazinių rūšių grėsmė įvardinta kaip viena iš pagrindinių grėsmių
biologinei įvairovei visame pasaulyje. Europos Sąjungoje jau
bandoma kovoti su invazinėmis nevietinėmis rūšimis valdymo ir
atkūrimo priemonėmis, finansuojamomis pagal LIFE programą.
