Trauktis nenorinti žiema Vilniaus alpinistus pradžiugino netikėta dovana – Ignalinos rajone atsirado ledkalnis, prilygstantis trijų aukštų namui. Milžinišku varvekliu pavirto prakiuręs ir apledėjęs Grybėnų kaimo vandens bokštas.
Iš „Lietuvos ryto” apie bokštą sužinoję sostinės alpinistai praleido Grybėnų kaime visą dieną.
Sportininkai pirmiausia saugiai užlipo ant bokšto viršaus ir pakabino virvę, kad kopiantieji ledu nenukristų. Tuomet pasiėmę reikalingus įrankius vienas po kito ledo siena laipiojo iš apačios į viršų. Storas ir tvirtas ledas jiems leido išbandyti įvairias lipimo technikas.
– Ar milžinišku varvekliu virtęs bokštas – keisčiausias objektas, į kurį teko kopti? – „Sostinė” paklausė alpinistų klubo „Virvė laisva” vadovo 36 metų Gintaro Čepo.
– Be abejo, tai viena keistesnių vietų, nes paprastai tokie dariniai nesusiformuoja. Prakiuręs vandens bokštas vieniems – bėda, o mums – džiaugsmas.
Mes specialiai bokštų nekiurdome, bet jei taip nutinka, malonu pasinaudoti.
– Kur treniruojatės, kai tokių staigmenų nebūna?
– Paprastai lipame į sausus medžius. Renkamės didelius nudžiūvusius ąžuolus, kopdami į juos galime panaudoti ir virves, ir kitą įrangą.
Sveikų, žaliuojančių medžių niekada nežalojame. Treniruotės vyksta ir salėje, kur turime įvairių virvių.
– Ar tokių medžių aplink Vilnių netrūksta?
– Gyvenu Baltupiuose. Netoli yra miškas, keli parkai, tad medžių rasti nesunku. Ten treniruoju ir savo grupes.
Medžio viršuje pakabiname saugos virvę. Vienas žmogus lipa į viršų, o kitas apačioje saugo ir po truputį tą virvę sutraukinėja. Jei lipantysis kristų, tai jį apsaugotų.
Panašiu principu kopiame ir į kalnus. Vienas žmogus lipa su virve, įtvirtina saugos taškus, prie kurių prikabina virvę. Jei kas nors krinta iš aukščiau, nukrinta tik iki artimiausio taško.
– Iš medžio dar niekas neiškrito?
– Mano grupėse to dar nebuvo. Čia viskas priklauso nuo mokymo ir to, kaip kursų lankytojai priima ir supranta informaciją.
Jei matau, kad žmonės nelabai supranta, be priežiūros jiems lipti apskritai neleidžiu. Turime griežtas taisykles.
– Nuo kovo pradžios rengiate alpinizmo kursus. Ar daug vilniečių domisi šiuo sportu?
– Kai išplatinau skelbimą, susidarė 5–10 žmonių grupė. Dauguma jų – buvę studentai.
Tai žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, įvairių pomėgių ir ieškantys naujos įdomios veiklos.
– Ar kursų lankytojams reikalingas specialus fizinis pasirengimas?
– Iš pradžių lyg ir ne. Virvės ir kiti specialūs įrenginiai palengvina kopimą, tai nėra labai sunku.
Jei nori tobulėti ir tuo užsiimti toliau, fizinio pasirengimo reikia. O iš pradžių užtenka, kad žmogus būtų sveikas.
– Ir nebijotų aukščio?
– Aukščio galima šiek tiek bijoti. Tokie žmonės viską daro protingiau ir apgalvotai. Vėliau jie pradeda pasitikėti alpinizmo įranga ir to aukščio nebebijo.
Treniruotis ateina nemažai žmonių, kuriuos gąsdina aukštis, bet kai įpranta prie sistemų ir įrangos, jo nebebijo.
– Po kiek laiko trunkančių treniruočių galima važiuoti kopti į kalnus?
– Mano kursai trunka apie pusantro mėnesio. Po to organizuoju išvykas į netolimą užsienį.
Dažniausiai į Aukštuosius Tatrus Slovakijoje. Žiemą ten rengiame mokymus, bet jau natūraliomis sąlygomis.
– Tai jūsų sporto sezonas tęsiasi visus metus. Kiek dienų per metus paprastai praleidžiate kalnuose?
– Turime kuo užsiimti visus metus, todėl išvykti į kalnus stengiamės per kiekvienas atostogas. Vasarą į kalnus išvykstu kokioms trims savaitėms, o žiemą – savaitei ar dviem.
Žiemą patogiausia vykti į Slovakiją. Tuomet Tatrai beveik nesiskiria nuo Alpių, tik jie arčiau.
Vasarą Slovakijoje nėra taip įdomu, tuomet važiuojame kur nors toliau. Ilgaisiais savaitgaliais važiuojame palaipioti uolomis Lenkijoje arba Slovakijoje.
Be alpinizmo, dar užsiimu ir laipiojimu kanjonais palei kalnų upes. Aukštomis sienomis taip pat leidžiamės su virvėmis ir alpinistų įranga.
Kai kur nuo uolų šokinėjame į vandenį. Esu šokęs net nuo 20 metrų aukščio. Čiuožiant uolomis tekančiu vandeniu galima pasijusti lyg vandens parke. Šiai pramogai per metus skiriu savaitę ar dvi. Paprastai tai darome šiltose salose – Korsikoje, Sardinijoje, Maljorkoje.
– Ar seniai tapote alpinistu?
– Prieš dešimt metų atėjau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto turistų klubą, nes esu baigęs šį universitetą. Ten ilgai mokiausi pats ir mokiau kitus.
Rengdavau įvairias keliones, kalnų žygius. Viskas prasidėjo universitete, o kai išaugau iš studentiško amžiaus, įkūriau savo klubą.
– Alpinistų kalnuose tyko pavojai. Kokia buvo ekstremaliausia jūsų ekspedicija?
– Prieš kelerius metus Tian Šanio kalnuose kopėme į 7 kilometrų aukščio Chan Tengri kalną. Keturių kilometrų aukštyje buvome įkūrę bazinę stovyklą ir ten mūsų akivaizdoje, už kokių 50 metrų, nukrito ir sudužo sraigtasparnis su žmonėmis.
Visa laimė, kad visi juo skridę žmonės liko gyvi, nors buvo apdegę, patyrė lūžių. Tuomet padėjome jiems suteikti pirmąją pagalbą.
2008-ųjų vasarą nuvykę į kalnus Gruzijoje, patekome į karą – šią šalį užpuolė Rusija. Kai išvykome iš Lietuvos, girdėjome, kad ten prasidėjo neramumai, bet tikėjomės, jog nieko rimta neįvyks.
Kai atvykome į Gruziją, miestų gatvės buvo pilnos karių. Mes negavome leidimo kopti ten, kur planavome, bet vis tiek likome kalnuose.
Draugai mums nuolat siuntė žinutes ir pranešinėjo apie situaciją šalyje. Keisčiausia, kad Lietuvos ambasada jokios informacijos neturėjo, nežinojo, net kurie miestai užimti.
Tuomet geriausiais informacijos šaltiniais tapo mikroautobusų vairuotojai, o ambasados darbuotojai žinias gaudavo jau iš mūsų.
Būdami kalnuose jokių karo ženklų ir pavojaus nejautėme, bet alpinistų artimieji kasdien atakavo žinutėmis ir maldavo grįžti namo. Kai nusprendėme išvykti, visur jau buvo rusų kareiviai, o namo teko skristi per Turkiją.
Dar vienas pavojingas dalykas kalnuose – lavinos. Nejauku, kai kopiame kokiu nors šlaitu, sėkmingai jį įveikiame, o pažiūrėję žemyn pamatome, kad jį jau užklojo lavina. Tuomet truputį suvirpa širdis, kyla įvairių minčių.
Kelis kartus teko dalyvauti ir gelbėjimo darbuose, nes kalnuose vis tiek nutinka nelaimių. Vieną kartą gelbėjau kitos grupės žygeivius, o kitą kartą – savo bendražygius. Bet viskas baigėsi laimingai. Gamta iškrečia visko, bet dažniausios nelaimių priežastys – žmonių klaidos.
– Turbūt vis tiek būna sunkių momentų, kai pagalvojate: „Ką aš čia darau? Juk galėčiau saugiai sėdėti šiltuose namuose.”
– Kopiant į kalnus tokių minčių nekyla. Kai lipu, matau tikslą. Jei pasitaiko sudėtingesnė situacija, sutelkiu visą dėmesį, kad ją įveikčiau.
Bet kai grįžtu namo ir mintyse pradedu analizuoti tas situacijas, kyla minčių, kad buvo pavojinga, gal nebereikėtų tuo užsiimti.
Bet tai tik trumpos akimirkos. Po to vėl pradedu planuoti kitą kelionę, treniruoti žmones. To atsisakyti nesinori.
– O kada apima didžiausias malonumas?
– Kai užkopi į kalną ir laimingai nusileidi. Pasiekus viršūnę, ant jos ilgai būti nesinori, nes laukia ilgas kelias atgal, kuris būna daug pavojingesnis.
Tuomet visą dėmesį sutelki į nusileidimą. O kai nusileidžiu, atsipalaiduoju, tuomet ir galiu pasidžiaugti.
