„Paukštis buvo labai nepatenkintas gelbėjimu. Tačiau tik ištrauktas - iškart nuskrido, nebuvo nusilpęs. Neaišku, kiek laiko tame vamzdyje jis buvo įkalintas ir kaip ten papuolė. Galbūt tiesiog buvo nutūpęs ir įkrito“, - svarstė specialistė.
GGA darbuotojams gelbėti į raudonąją knygą patekusius retų rūšių atstovus tenka gan dažnai. L. Grėblikienė savo rankose nėra laikiusi tik žvirblinės pelėdos, prie likusios raudonosios knygos sąrašo dalies specialistė ramiai gali dėti kryžiukus.
„Neįsivaizduoju, kodėl dar niekad neteko gelbėti žvirblinės pelėdos. Būtų visai smalsu palaikyti ją rankose. Žinoma, geriau jau niekad tai nenutiktų, bet, kad tokį paukštį norėčiau išgelbėti, tai nemeluosiu“, - juokėsi L. Grėblikienė.
Bėdos iš gailesčio
Iš lizdų iškritę ar tiesiog negalintys skristi paukščiai ir tinkamai į tokias problemas nesugebantys reaguoti žmonės – tradicinė bėda, su kuria susiduria GGA specialistai. Pavasarį dauguma paukščių atsiveda jauniklius, kurie kiek paaugę moksi skraidyti. Daugybė tokių paukščių atsiduria ant žemės ir kurį laiką negali pakilti atgal į lizdus. Į gamtos procesus, dėl nežinojimo ar perdėto gailesčio, įsikišantys ir tokius sparnuočius gelbėti puolantys žmonės tik pridaro žalos.
„Reikia atkreipti dėmesį, kokia paukščio uodega. Jei sparnai dideli, o uodega trumpesnė, nei suaugusių tos rūšies sparnuočių - tai yra jauniklis. Tai, kad paukštis nelabai gali paskristi ir yra ant žemės – normalu. Paprastai tėvai jo nepalieka, o neša maistą, kol paukštis pradeda skraidyti. To nežinodami žmonės tik viską sugadina“, - sakė L. Grėblikienė.
Pasak specialistės, tai, kad besimokantys skraidyti paukščiai atsiduria ant žemės ir turi kuo greičiau išmokti skristi, kad išgyventų, – natūralus gamtos procesas. Į tokią tvarką žmonėms kištis nederėtų.
„Prašome visų, kas gaili paukščių, pirmiausia paskambinti mums ir papasakoti, ką mato. Ant žemės esantį paukštį reiktų pasislėpus stebėti ir pasižiūrėti, ar tėvai jam atneša maisto. Jei yra taip, tai viską reikia palikti natūraliai eigai“, - tikino pašnekovė.
