Neries regioninio parko vyriausiasis specialistas Sauliaus Pupininkas šį rudenį aptiko penkias didžiąsias miegapeles, kai tikrino joms iškeltus inkilus Neries šlaite ties Airėnų kaimu.
Penkios, anot gamtininko, nereiškia nei daug, nei mažai. Svarbiausia žinia, kad šių žinduolių tame miške dar yra.
Didžiosios miegapelės laikomos visaverčio lapuočių ar mišriojo miško indikatoriumi, simbolizuoja nepažeistą ekologinę pusiausvyrą, gausią biologinę įvairovę ir subalansuotą gamtos išteklių naudojimą.
Lietuvoje žinoma tiktai dešimt vietų, kuriose gyvena didžiosios miegapelės. Vilniaus rajone – trys iš jų: tai Dūkštos upės slėnis, Neries šlaitas ties Airėnais ir prie Velniakampio ežero.
Didžiosios miegapelės įrašytos ne tik į Lietuvos raudonąją knygą, bet ir į aplinkos ministro įsakymu patvirtintą ypač saugomų gyvūnų sąrašą.
Keldami inkilus didžiųjų miegapelių gyvenamose vietose gamtininkai bando joms pagelbėti ir kartu renka duomenis apie šios populiacijos būklę.
Iškeltus inkilus miegapelės užima labai noriai, ypač jei medyne trūksta natūralių drevių, o periodiškai juos tikrinant galima sužinoti, ar nemažėja šių graužikų skaičius.
– Kuo yra išskirtini miegapelėms skirti inkilai? – pasiteiravo „Sostinė” gamtininko S. Pupininko.
– Jie beveik nesiskiria nuo tų, kuriuos žmonės kelia varnėnams. Tik stogelio tvirtai neprikalame, kad būtų lengva nuimti tikrinant pavasarį ir rudenėjant.
Inkiluose miegapelės apsistoja aktyviuoju savo gyvenimo laikotarpiu.
Naktimis jos ieško ėdesio, o dienomis ilsisi drevėse ar mūsų iškeltuose inkiluose. Tikrindami inkilus dažniausiai randame jas miegančias ant medžių lapų arba anksčiau inkile gyvenusio paukščio lizdo liekanų.
– Beveik prieš metus milijonai žmonių internete peržiūrėjo Didžiosios Britanijos gamtininkų vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota knarkianti miegapelė.
Kokių įdomybių tikrindami inkilus aptinkate jūs?
– Man inkilų tikrinimas – labai svarbus ir jautrus procesas, kai gali rankomis prisilieti prie gyvosios gamtos. Atidarydamas inkilą nežinai, ką rasi viduje. Pavasarį ten gali perėti paukštis, gali būti palikti kiaušiniai.
Kartą radome inkilą, iki pat viršaus pilną gilių. Jų buvo apie du šimtus! O gretimame inkile aptikome tos saugyklos savininkę – geltonkaklę pelę.
Arba gali inkile rasti vapsvos lizdą. Tuomet stengiesi jį kuo greičiau pakabinti atgal, kad negrįžtum sugeltas.
Knarkiančios miegapelės nė karto nemačiau, bet pastebėjau, kad jos yra skirtingo charakterio. Atidarius inkilą ir praskleidus jame esantį lapų lizdą viduje esanti miegapelė kartais bando slėptis, lįsti gilyn. Kita, žiūrėk, tuoj kiša nosį, uosto lyg klausinėdama, kas ja domisi.
Būna, kad išgirdusios traškesį lauke miegapelės iškiša nosį net pro inkilo landą ir smalsauja, kas vyksta aplink.
– O kas nutinka, jei į tą patį inkilą pretenduoja ir miegapelė, ir paukščiai?
– Tuomet jau liūdnas reikalas. Nors miegapelės atrodo labai mielos ir gražios, jos yra graužikės labai aštriais dantimis. Jei norėdamas pasverti netaisyklingai laikysi, tuoj prakirs odą. Paukščius jos taip pat greitai iškrausto.
Jos pačios priešų daug neturi – aktyviojo sezono metu miegapelės gali tapti naktinių plėšriųjų paukščių, kiaunių, žiemą – lapių ir šernų grobiu.
Didžiausias miegapelių priešas, deja, yra miškus kertantis žmogus. Brandūs medžiai – tinkamiausi miegapelių slėptuvėms. Išretinus mišką joms tampa sunku iš vieno medžio peršokti į kitą. Iškirtus lazdynus miegapelėms ims stigti ėdesio.
Pagrindinis jų ėdesys – gilės ir lazdynų riešutai.
Žiemą miegapelės gali žūti dėl sunkiasvorės miško kirtimo technikos, nes jos žiemoja negiliai, grioveliuose po medžių šaknimis, vidutiniškai 30 cm gylyje.
Specialistai rekomenduoja labai paprastą būdą išsaugoti miegapeles – tiesiog tose vietose, kur jos gyvena, nieko nedaryti.
– Kodėl yra svarbu išsaugoti didžiąsias miegapeles Vilniaus apylinkėse ir apskritai Lietuvoje?
– Jei miegapelės išnyktų, dauguma žmonių to net nepastebėtų, bet, biologo akimis, tai būtų didžiulis nuostolis.
Ir gyvūnų, ir augalų, ir kitų organizmų įvairovė gamtoje yra labai svarbi. Juk gamta tuo ir įdomi, kad yra labai įvairi, skirtinga, kur kiekviena jos dalis turi tam tikrą vietą, nusistovėjusią per keliasdešimt, kelis šimtus ar milijonus metų.
Verta siekti, kad ir ateinančios kartos galėtų džiaugtis įvairove.
Pramiega pusę gyvenimo
Didžioji miegapelė yra didžiausia iš visų pasaulyje gyvenančių 28 rūšių miegapelių.
Kūno ilgis siekia 13–18 cm, uodegos – 12–15 cm, sveria 70–120 gramų.
Jauniklių kailis pilkas, suaugusių miegapelių – pilkas su rusvu atspalviu. Kūno apačia šviesi. Akis juosia tamsesnių plaukų žiedas. Dėl ilgos pūkuotos uodegos miegapelė truputį primena voveraitę.
Miegapelė – naktinis medžiuose gyvenantis žinduolis, prisitaikęs matyti prieblandoje ir vikriai laipioti šakomis.
Prieš žiemos miegą prikaupusi poodinių riebalų atsargų ir pasunkėjusi kone dvigubai, miegapelė įminga daugiau nei pusei metų.
Miegapelė atsiveda 4–8 jauniklius. Dauginimasis priklauso nuo svarbiausių augalų – bukų, ąžuolų, lazdynų, kurie yra pagrindinis jų mitybos šaltinis, – derliaus. Prasto derliaus metais jos visai nesidaugina arba dauginasi mažiau.
Didžiosios miegapelės gyvena 7–8 metus.
