Zoologijos sodo atstovai pasakoja, kad sovietmečiu buvo įprasta laikyti gyvūnus betonuotuose aptvaruose aukštomis grotomis: nei gyvūnams artima aplinka, nei estetiniu vaizdu nebuvo rūpinamasi. Ir šiandien didžioji dalis gyvūnų gyvena panašiomis sąlygomis, bet per kelerius metus padėtis zoologijos sode Kaune turėtų pasikeisti.
Rengiama studija ir planas
„Prieš metus kreipėmės į Aplinkos ministeriją prašydami pagalbos, parengėme paraišką finansavimui gauti, o dabar jau rengiama galimybių studija ir nuo spalio planuojama rengti detalųjį planą.
Projektas pavadinimas „Lietuvos zoologijos sodo teritorijos galimybių studijos ir detaliojo plano parengimas”. Jis finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo pagal 2007–2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priemonę „Visuomenės informavimo apie aplinką sistemos sukūrimas ir plėtra, – pasakoja Lietuvos zoologijos sodo atstovas ir minėto projekto vadovas Benas Noreikis. – Atlikę galimybių studiją ir parengę detalųjį planą galėsime optimaliai panaudoti erdves. Vadovaudamiesi kitų šalių patirtimi stengsimės sukurti tikrai geresnes gyvūnų gyvenimo ir veisimosi sąlygas.”
Zoologijos sodo atstovas neslepia, kad gyvūnų veisimosi problema Lietuvos zoologijos sode nėra aktuali. Štai, pavyzdžiui, prieš trejus metus išsirito kilniojo erelio jauniklis. Jis buvo vienintelis tais metais pasaulį išvydęs nelaisvėje.
Mažylis, išsiritęs šiais metais, – kol kas tik ketvirtas išsiritęs nelaisvėje jauniklis pasaulyje. O zoologijos sodų, veisiančių šią rūšį, pasaulyje yra bent 80. Lietuvos zoologijos sode auginami ir kupranugarių, kengūrų, lamų, kapucinų, karčiuotųjų pavianų, lūšių ir kitų žinduolių jaunikliai.
Gyvosios gamtos parkas
Visame pasaulyje gyvūnai zoologijos soduose laikomi vadovaujantis nustatytais standartais. Voljerai turi būti panašūs kaip natūralioje aplinkoje, taip pat reikalaujama, kad gyvūnai nenuobodžiautų, galėtų laipioti medžiais ar rausti žemę, turi būti skatinami ir jų medžioklės instinktai. Pavyzdžiui, vabzdžiais mintantiems gyvūnams voljeruose po medžiais ar kitur slepiamos lervos, o gyvūnai jų ieško. Gyvūnų kasdieniu gyvenimu rūpinasi ir Lietuvos zoologijos sodo darbuotojai, ruoniams dovanoja kamuolius, tempia rąstus lokiams, deja, ne visada tai galima padaryti, nes seni voljerai techniškai nėra tam pritaikyti.
Atlikus rekonstrukcijos darbus, Lietuvos zoologijos sodas turėtų visiškai pasikeisti: bus galima ne tik pasivaikščioti šimtamečių ąžuolų paunksnėje, bet ir dar daugiau sužinoti apie sodo gyventojus.
Jau dabar rengiamos tiek pažintinės, tiek edukacinės ekskursijos, vyksta apie dešimt kasmečių tradicinių renginių.
Aplinkos ministerijos Europos Sąjungos fondų valdymo skyriaus vyr. specialistas Mantas Baltraitis teigia, jog Lietuvos zoologijos sodas gali tapti gamtos pažinimo mokykla, bet tam neužtenka tik noro ir darbuotojų kūrybingumo. Reikia atitinkamai sutvarkyti ir gyvenamąją aplinką.
Nereikės atsisakyti gyvūnų
Prieš porą mėnesių gyventi į Čekijos Taboro Vetrovo zoologijos sodą išvyko trys juodieji Šiaurės Amerikos lokiai baribalai. Jų teko atsisakyti, kad būtų galima pagerinti lankytojų numylėtinio baltojo lokio Kasparo gyvenimo sąlygas. Jis gyvena ankštame voljere, kuris buvo pastatas prieš beveik šešiasdešimt metų. Išvykus baribalams, Kasparo voljeras bus praplėstas, tačiau vaizdas itin daug nepasikeitė. Voljerą, kaip ir visą zoologijos sodą, būtina rekonstruoti iš pagrindų, o ne lopyti gabaliukais.
„Mažiausiai pokyčiai rūpi ne tik žvėrių, bet ir tinginių karaliams liūtams, kurie per parą miega iki 16 valandų. Be to, jų sąlygos vienos geresnių, – juokauja zoologijos sodo atstovas. – O štai beždžionės, jei mokėtų kalbėti, jau seniai būtų pradėjusios reikalauti pokyčių, nes joms trūksta erdvės.”
B. Noreikis, kalbėdamas apie perspektyvas, prasitarė, kad tokia galimybių studija, kokia atliekama dabar, ir rengiamas Lietuvos zoologijos sodo detalusis planas yra labai svarbūs siekiant gauti tolesnį finansavimą iš Europos Sąjungos fondų. Pasak jo, būtina galvoti apie visumą, turėti viziją, kurią įgyvendinus iš dalies keisis laikomų gyvūnų rūšys ir jų skaičius.
