Atšaldyti pusę perinčių kormoranų dėčių – tokią užduotį turėjo įvykdyti specialistai. Ar jiems pavyko, paaiškės šio mėnesio pabaigoje. Juodkrantės kormoranų kolonija – gausiausia šalyje. Čia apsigyveno per 3 tūkst. nuolat perinčių kormoranų porų. Jų kasmet vis daugėja, o tai kelia nerimą ne tik vietiniams gyventojams, bet ir miškininkams, o taip pat ir žvejams, nes žuvimi mintantys sparnuočiai akiplėšiškai pavagia dalį jų laimikio.
Tupi ant supuvusių kiaušinių
Gausos reguliavimo darbai vykdomi visose penkiose kormoranų kolonijose – Juodkrantės, Rusnės Briedžių saloje, Elektrėnų marių saloje, prie Drūkšių ežero ir prie Luksto ežero. Mažinti šių sparnuočių skaičių Kuršių nerijoje – sunkiausia užduotis. Juodkrantės sengirė priklauso Kuršių nerijos nacionaliniam parkui. Čia peri ir pilkieji garniai, kuriuos norima apsaugoti.
Iki šiol Juodkrantėje vengta drastiškų priemonių – kasmet kormoranų kolonija buvo reguliuojama minimaliai, siekiant, kad ji neplistų toliau į sengirę. Tačiau šiemet nuspręsta nebedelsti ir imtis gelbėti sparčiai nykstantį pušyną.
Ore virš lizdų sprogstančios petardos išbaido perinčius paukščius ir ilgai neleidžia jiems nutūpti. Taip kiaušiniai atšąla ir iš jų nebeišsirita jaunikliai. Nors kai kurios kormoranų patelės, vedamos instinkto, vis dar tupi ant jau supuvusių kiaušinių.
Aplinkos ministerija paukščiams Juodkrantės sengirėje baidyti ir pušims atsodinti šiemet skyrė 50 tūkst. litų. „Jau šeštus metus vykdome šiuos darbus ir matome, kad mažėja visos kolonijos, išskyrus Juodkrantės“, - teigė asociacijos „Gamtos namai“ projekto vadovas Saulius Rumbutis.
Baiminasi naujų kolonijų
Mokslininkams suprantamas žmonių susirūpinimas matant tiesiog akyse nykstantį mišką.
„Miškininkai ir vietiniai Juodkrantės gyventojai sunerimę, nes sengirė yra gana unikali, čia auga labai senos pušys, o kormoranai, jose sukdami lizdus, savo išmatomis nuteršia medžių šakas ir spyglius, tad tos pušys po kelerių perėjimo metų tiesiog žūsta. Jau susidarė didelis žuvusių pušų plotas, ir tai neramina. Kolonija artėja prie Juodkrantės gyvenvietės“, - aiškino S. Rumbutis.
Mokslininkai šių paukščių koloniją ir toliau atidžiai stebės, nes neaišku, ar tokia radikali intervencija neduos priešingų rezultatų. Drastiškos paukščių baidymo priemonės gali priversti koloniją skilti į kelias kolonijas.
Pasak S. Rumbučio, niekas negali garantuoti, kad kuri iš jų neįsikurs prie Nidos, kita kur nors Pervalkoje – o tada būtų dar blogiau nei dabar.
Gamtosaugininkai ir paukščių mylėtojai mano, kad tokių drastiškų priemonių iš viso nereikėtų taikyti, nes paukščiai yra gyvi padarai, juos veikia ir savireguliacija – kai jų pasidaro per daug, pradeda plisti ligos arba natūraliai sumažėja maisto ištekliai, todėl dalis paukščių neišgyvena.
Kormoranų kolonijos Lietuvoje kurį laiką buvo visai išnykusios. Tačiau praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį vėl atsirado ir ėmė didėti.
Mokslininkai sutinka, jog kormoranai daro žalą miškams, tačiau jie nekelia grėsmės žuvies ištekliams. Šie sparnuočiai daugiausiai minta menkaverte žuvimi.
„Mes norime, kad paukščiai kažką labai gero darytų. Tačiau leiskite paklausti, ką gero daro mūsų nacionalinis paukštis baltasis gandras? Tai gražus paukštis, gyvenantis arti žmogaus, mes juo džiaugiamės. Tačiau daugelis net nežino, kad jis be to, kad pagauna varlę, pelę ar žiogą, praryja ir ką tik atvestą kiškutį, suradęs ant žemės perinčių paukščių lizdą – kaipmat sulesa ką radęs. Bet mums tai nelabai rūpi, nes paukštis gražus. Todėl nereikėtų iš gyvūnų tikėtis didelės naudos“, - patarė S. Rumbutis.
