Šilinius baravykus primenantys grybai ilgais korėtais kotais pirmąkart pastebėti prieš 30–40 metų Alksnynės miškuose. Jų paragavę žmonės įsitikino, kad šie grybai nėra tokie gardūs kaip tikrieji baravykai ar raudonviršiai, tačiau juos galima virti, kepti, džiovinti.
„Jiems dar nėra sugalvotas lietuviškas pavadinimas, todėl žmonės nematytus grybus pusiau juokais vadina „balsevičiais” – vienos neringiškių šeimos, kuri pirmoji ėmė juos rinkti ir valgyti, vardu.
Kai kas juos vadina raudonaisiais baravykais ar baravykūnais”, – pasakojo Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojas Gediminas Gražulevičius.
Per kelis dešimtmečius šie grybai išplito Kuršių nerijoje – jų jau randama ir Juodkrantėje. Aplinkosaugininkai pastebi, kad „balsevičių” augavietės kasmet išsiplečia maždaug per kilometrą. Manoma, kad tokie grybai netrukus pasirodys ir Rusijai priklausančioje nerijos dalyje.
Mokslininkai kol kas tik spėlioja, kokie vėjai šiuos kituose Lietuvos miškuose nedygstančius grybus (lot. – bolletela projectela) atskraidino į Kuršių nerijos miškus. Jų neaptinkama ir Europos šalyse. Korėtieji baravykų giminaičiai dygsta tik Šiaurės Amerikoje ir Taivane.
Kibirą tokių grybų per pusvalandį prirenkantis G.Gražulevičius nemano, kad į Neringą jie atkeliavo kartu su čia augančių skandinaviškų kalnapušių, įvairių dekoratyvinių augalų sodmenimis: „Šalia gaudžia jūrų prekybos uostas – grybų sporas vėjas galėjo atpūsti nuo laivų arba koks nors jūreivis grybaudamas Alksnynės miškuose jas pasėjo.”
Pintinėmis iš miškų šiuos grybus tempiantys Neringos gyventojai vis tiek labiau linksta prie šilbaravykių, kazlėkų arba lepšių – mat „balsevičių” skonis yra keistokas.
Gali išplisti po visą šalį
Jonas Kasparavičius, Gamtos tyrimų centro mokslinis darbuotojas
„Anapus Atlanto pirmą kartą aptiktus ilgakočius raudonkepurius grybus tenykščiai mikologai aprašė dar 1912 metais. Tai baravykų šeimai giminingas, bet atskiras grybų porūšis. Juos galima naudoti maistui.
Grybams atėjūnams tikriausiai patiko Šiaurės Ameriką primenantis, švelnesnis nei žemyninėje Lietuvos dalyje Kuršių nerijos klimatas, dirvos. Pavienių šio porūšio grybų jau randama ir Nidos apylinkėse.
Kol kas neaišku, kaip ir kokiu greičiu gali plėstis jų augavietės. Gal tik po kelių dešimtmečių paaiškės, ar šie ateiviai nestelbia tradicinių grybų rūšių. Stebėjimus apsunkina tai, kad žmonės šiuos grybus jau atpažįsta – vos išdygusius pjauna ir deda į pintines.
Lietuvos miškuose kiekvieną rudenį pastebima vis naujų invazinių grybų rūšių, bet daugelis jų po žiemos pranyksta. Kuršių nerijoje dygstantys raudonviršiai baravykų gentainiai yra atsparesni.
Tikėtina, kad šylant klimatui šių grybų gali pasirodyti ir kitose šalies vietovėse.”
