Traukinukas rieda be dūmų, bet langas apsitraukia garais. Šiluma prisiglaudžia prie šalto stiklo ir suvynioja dėžutę į ploną sušlapusį popierių, laukdama vaikiško delno, bet nosis aplenkia – pirmiau prakerpa skylę, vidun ima plūsti Kalėdos ir jau beveik pilnas vagonas: nėra vietos net triušiui, šuniukui ir netgi žiurkėnui, todėl mama apsidžiaugia, konstruodama sau mintyse legomiestą, kuriame traukinukas tvarkingai veža tiktai suaugusius norus, kol kažkas jai neprimena katino, kuris senelei buvo geriausiu draugu. Traukinukas juk rieda ratu. Nors atrodo, kad visada tiesiai – į priekį.