Jau dvidešimt penktą vasarvidį, kai gamta ir žolynai klesti, kupėja, rasoja, Lietuvių etninės kultūros draugija kvietė drauge švęsti senąją trumpiausios nakties – vasaros saulėgrįžos šventę. Vilniaus Verkių rūmų parke, pasipuošę vainikais, susisrinkę devynių žolynų Kupolę, pasiėmę lauknešėlį ir su šeimomis, draugais atvykę vilniečiai ir miesto svečiai šventė kvepiant liepoms. Po kupoliavimo ir vaikinų pynimo, pasveikinimo ir apeigų bei būrimų, sekė šventinio laužo, stebulės uždegimas ir dainos, o vėliau – beveik vidurnaktį – vyko eitynės su fakelais prie Neries ir vaikinų plukdymas. Iki saulės patekėjimo laukia paparčio žiedo ieškojimas, šokinėjimas per laužą, maudynės, medžių, javų lankymas, ritualinis prausimasis ryto rasa, tekančios Saulės sutikimas.