Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad tvora ir gyvatvorė, dėl kurių kilo ginčas, yra ieškovės sklype, nutolę per 1,1 m nuo įregistruotos sklypo ribos, tačiau šie ginčo objektai nuosavybės teise priklauso gretimo žemės sklypo savininkei – atsakovei.
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs ieškovės kaip žemės sklypo savininkės teisių pažeidimą, nusprendė patenkinti ieškovės negatorinį ieškinį, kuriuo reikalaujama pašalinti ginčo objektus iš jai priklausančio žemės sklypo, o atsakovės priešieškinį dėl servituto nustatymo atmetė. Apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą sprendimą – ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino.
Kasacinis teismas išaiškino, kad tvora ar gyvatvorė, kaip antraeiliai daiktai, neturi pagrindiniams daiktams būdingos savarankiškos funkcinės paskirties, tokių antraeilių daiktų naudojimas, siejant juos su pagrindinio daikto funkcine paskirtimi, galimas tik tuo atveju, kai šie nekilnojamieji daiktai yra tame žemės sklype, kurį pagrindinio daikto savininkas siekia atitverti, arba ant to sklypo ribos.
Kasacinis teismas pažymėjo, jog atsakovė, prašydama nustatyti servitutą, siekia atitverti ne tik savo sklypą nuo ieškovės sklypo, bet ir ieškovei priklausančio sklypo dalį, kad ši būtų priskirta atsakovės naudojimui. Dėl to kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas servitutą nustatė nesant vienos iš įstatyme įtvirtintų sąlygų nustatyti servitutą teismo sprendimu – negalėjimo normaliomis sąnaudomis naudoti nekilnojamąjį daiktą pagal paskirtį nesinaudojant kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu ar jo dalimi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija taip pat išaiškino, jog savininko valia apriboti savo nuosavybės teisę turi būti aiškiai išreikšta tam, kad nekiltų abejonių dėl tokio nuosavybės teisės apribojimo. Be to, pagal bendrąją taisyklę daiktinių teisių ir nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma.
Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų ir bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ieškovė su ankstesne atsakovei priklausančio žemės sklypo savininke sudarė atskirą notarinės formos susitarimą, kuriuo ieškovė aiškiai išreiškė savo sutikimą ar leidimą dėl ginčo objektų statymo ir sodinimo ieškovės sklypo dalyje. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytuose sandoriuose nėra nuostatų, iš kurių būtų galima spręsti apie tokį ieškovės sutikimą ar leidimą. Dėl to kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovės elgesys suvaržant ieškovės teises buvo teisėtas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
