Gyvenimas tapatus gamtai
Idėja pasistatyti kažką neįprasto Mindaugui prieš dešimtmetį kilo Ispanijoje, pėsčiomis keliaujant piligriminiu Camino de Santiago keliu. Pirmoji mintis – namelis medyje.
„Man patinka gamta, joje labai gerai jaučiuosi, kartais norisi pabėgti iš miesto, todėl grįžęs iš piligriminės kelionės Lietuvoje ėmiau dairytis sklypo savo svajonei įgyvendinti. Tuo metu dirbau su nekilnojamuoju turtu, tad, galima sakyti, – sklypas mane pats rado“, – džiaugėsi M. Jucius, tiesa, mintį apie namelį medyje modifikavęs į jurtą, kurią pastatyti padėjo tai išmanantis žmogus.
Jurtos erdvė neaptverta jokiomis tvoromis, aplink – gamta, miškas, šalia šniokščia Minija. Vasaromis čia daugiau judesio: netoliese – kaimo turizmo sodyba, baidarių nuomos punktas, bet rudenį ar žiemą – nepaprasta ramybė, tyla, atokvėpis.
„Šią jurtą stačiausi labiau sau, norėjosi turėti vietą, kur galėčiau pabėgti iš miesto, kad pajusčiau ramybę, išgirsčiau tylą. Atvažiuodavau ir vienas, ir su draugais pabūti, šašlykų kepti. Praūžus pandemijai, manęs draugai pradėjo klausinėti, kodėl šios vietos nepasiūlau kitiems žmonėms, norintiems pabūti gamtoje ir atsiriboti nuo triukšmo. Jurtos viduje nėra elektros, labai prastas interneto ryšys.
Čia, galima sakyti, gyvenimas susitapatina su gamtos ritmu. Viduje yra nedidelė dujinė viryklė, tad galima išsivirti kavos, arbatos, pasiruošti karšto maisto, taip pat malkomis kūrenama krosnelė“, – parodė Mindaugas, pridurdamas, kad jurta pritaikyta trims žmonėms, nors laisvai čia gali tilpti ir dešimt.
Kadangi jurtoje nėra elektros, nėra ir šaldytuvo, mikrobangų krosnelės ar televizoriaus. Ilgai mastęs, norėtų jurtoje elektros ar ne, Mindaugas vis dėlto liko prie pradinės savo minties, kad, norint pabūti vienumoje, su savimi, atsiriboti nuo pasaulio ir triukšmo, elektros nereikia.
Paklaustas, ar nebaugu vienam, sutemus ar užėjus nakčiai čia likti, pašnekovas sakė dažnai girdintis tokių pasvarstymų: „Iš pradžių buvo nejauku. Žiemą esu užtikęs netoliese ir vilkų pėdų, neaišku, ir kokių ketinimų vedinas gali užsukti koks piktavalis žmogus, tad tuo metu buvau pasirengęs gintis. Bet dabar, nuo jurtos pastatymo praėjus geriems devyneriems metams, visos baimės atslūgusios.“
Patogi dvivietė, paties Mindaugo padirbta lova, buvo pirmasis jo dirbinys iš medžio.
Piligriminė pokyčių kelionė
Ilgą laiką galvojęs apie piligriminį žygį pėsčiomis, M. Jucius 2014-aisiais ryžosi ne vieną šimtą kilometrų besidriekiančiai kelionei į Kompostelos Santjago katedrą, kur palaidotas Apaštalas Jokūbas. „Gyvenime norėjosi daug ką apsvarstyti, įvertinti, tarsi „restartuoti“ iš naujo. Buvau perskaitęs Paulo Coelho knygą „Piligrimas“, mačiau ta tema sukurtą filmą.
Tuo metu buvo toks sudėtingesnis momentas – buvau grįžęs iš užsienio, nebežinojau, ką norėčiau veikti Lietuvoje, nebuvo nei darbo, nei kokios nors veiklos, asmeniniame gyvenime taip pat būta nesklandumų. O praėjus tą kelią, viskas tarsi savaime susidėliojo – grįžęs iš kelionės gavau darbą nekilnojamojo turto sferoje, pasistačiau jurtą, pradėjau dirbti turizmo sektoriuje. Dabar tiek turiu planų, kad ne visada paskui juos spėju“, – šypsojosi pašnekovas, patikinęs, kad šiuo metu daug kam tiesiog pritrūksta laiko.
Gidu dirbantis M. Jucius turistų grupes dažniausiai lydi po Lietuvą, Latviją, Estiją. „Su grupe dviračiais išvažiuojame nuo Vilniaus iki Talino, kelionė trunka apie 10 dienų. Taip pat per sezoną rengiami ir pėsčiųjų, baidarių žygiai. Grupėmis dviračiais keliaujame po Airiją, Švediją. Žmonės būna atvykę iš tolimesnių kraštų, tokių, kaip Amerika, Australija, Kanada. Beje, ir Lietuvoje būna pavienių turistų, pasitaiko grupių iš kruizinių laivų“, – apie savo darbą papasakojo Mindaugas, kaip laisvai samdomas gidas dirbantis su įvairiomis kelionių agentūromis.
Jurtos traukos paslaptis
Nors jurtoje nėra nei elektros, nei mums įprastų patogumų – tualetas – lauke, vanduo – iš upės, norinčiųjų joje apsistoti netrūksta. Ypač ši vieta populiari tarp jaunų, didmiesčiuose gyvenančių žmonių, trokštančių pabėgti nuo miesto šurmulio.
Taip pat jurtoje praleisti savaitgalio ar kelių naktų atvyksta nemažai užsieniečių. „Prancūzija, Ispanija, Vokietija, Lenkija – pagrindinės šalys, iš kurių atvykę turistai, po regioną dažniausiai keliaujantys automobiliu ir norintys kokios nors išskirtinės, neįprastos nakvynės“, – jurtos traukos paslaptį mėgino atskleisti Mindaugas, akcentuodamas, kad atvyksta ir daug olandų, kuriems patinka gamta, bet, deja, jų šalyje, išsiplėtus industrijai, jos mažai belikę.
Vakarėjant arba ankstų rytą saulei kylant, pro jurtos langus veriasi nepaprastai gražus peizažas – medžių lapuose ima žaisti spalvos ir šešėliai, vėjyje suklykia gervės ir, vedina mažyliu, baugščiai besidairydama praeina stirna. Jai pavymui nuliuoksi kiškis, prie durų pasilabinti užsuka ežių šeimyna, slėpdamiesi žolėje, grakščiai nuvinguriuoja žalčiai. Kažkur tankumyne šnopuodami ima krebždėti šernai ir, sutemoms užklojus laukymę, pasigirsta vienišo vilko šauksmas...
M. Jucio artimieji, iš pradžių su nepasitikėjimu žvelgę į jo aistrą, dabar jau įprato. „Mano mamai labai patinka, ji sakosi čia nusiraminanti, pailsinti, tėvui irgi patinka čia atvažiuoti, pažvejoti, bet ilgėliau užsilikti nenorėtų – trūksta patogumų. O ir mano antrajai pusei, kaip ir daugumai moterų, norisi komforto“, – atviravo Mindaugas, pridūręs, kad minimalūs patogumai vis dėlto yra – patogi dvivietė, paties Mindaugo sumeistrauta lova, malkomis kūrenamos krosnelės šiluma, karštos kavos puodelis, grilis ir lauke esantis elektros šaltinis, kad būtų galima įsikrauti telefoną.
Pats Mindaugas ilgiausiai, niekur neišvykdamas, čia yra išbuvęs 10 dienų. Žiemą sklypo teritorijoje maistas yra laikomas lauko sąlygomis, specialioje dėžėje, o vasarą, trumpam periodui, maistui laikyti skirtas šulinys, kuriame gana vėsu. Atvykstantys žmonės čia išbūna iki savaitės, vidutiniškai 3–6 dienas.
Jurtos šeimininkas į ją nežiūri kaip į verslą – jam patinka šio namuko ir vietovės autentiškumas, ramybė, apgaubta gamtos. Jam džiugu, kad šią vietą renkasi atokvėpio, o ne triukšmingų vakarėlių ištroškę žmonės.
Vėstant orams žmonių noras pabūti gamtoje šiek tiek slopsta. Šis metas, pasak Mindaugo, tinkamas jurtai atnaujinti ir tam šeimininkas jau yra pasirengęs. Nors jurta savo vardo ar pavadinimo dar neturi, bet ją atnaujinus, Mindaugas mąsto apie jai suteikto vardo unikalumą. Koks jis bus – dar nežino, bet tiki, kad vardas, kaip ir dauguma dalykų jo gyvenime, ateis spontaniškai.
