Moliūgai – papuošti Darbėnų miestelį
Gretimai ganosi pulkas avių, kudakuoja vištos, sodybos bityne – 40 avilių, iš savų bičių vaško šeimininkas lieja žvakes. Ant suolų puikuojasi meniškai šeimininko išdrožinėti moliūgai.
„Nepripažįstu jokių helovinų, moliūgus drožiau seniūnijos paprašytas, kad papuoštų Darbėnų miestelio centrą, – kasmet prieš Vėlines suvežam moliūgus į didelę kompoziciją, – paklaustas, kodėl gi ėmėsi moliūgų, atsakė drožėjo amatą puikiai įvaldęs A. Lubys. – Moliūgai patys žino ir man pasufleruoja, kas iš jų turi išeiti – koks balboko veidas.“ Šiųmetinei šventei meistras jau išskaptavo 3 moliūgus – 2 kaukes ir vieną žibintą, o į ketvirtąjį kibs šiomis dienomis – kas iš jo išeis, dar nebuvo linkęs prognozuoti.
Įdomūs instrumentai, kurias Audrius, pagal specialybę – apželdintojas, o iš tiesų – gamtos ir žemės žmogus, tikras miškų žinovas, 5-erius metus dirbęs Darbėnų girininkijoje girininko pavaduotoju, drožia ir skaptuoja moliūgus. Vieni įdomiausių instrumentų skirti medžiams pažymėti, juose įrėžiant vieną ar dvi linijas arba kryželį, priklausomai, medis tinka į lentpjūvę ar kertamas sausuolis. Kiti meistro instrumentai – savadarbiai, dar iš tų laikų, kai ėmėsi drožti kaukes.
Užgavėnių kaukės – nuo vaikystės
„Drožinėju nuo vaikystės: drožė mano senelis ir pusbroliai, vienas jų – šiandien garsus Kūlupėnų krašto tautodailės meistras Antanas Lubys. Neužtenka tik paimti į rankas kaltus, reikia medį matyti, jį jausti. To amato taip lengvai neišmoksi, reikia ir prigimtinio šauksmo“, – tvirtino šiaip jau mažakalbis meistras.
Išsidrožti pirmąją kaukę, pasakojo jis, pabandęs po to, kai pabuvojo Rumšiškėse, stebėjo margaspalvę Užgavėnių eiseną, o ir Darbėnuose persirengėliai su kaukėmis vaikščiodavę po miestelį. Pavyko, po to pabandė dar. Kokį kaukės veidą išdrožti, taip pat pasakydavęs pats medis. Audrius sakė, kad kaukių nekaupė – išdalindavo, sau pasiliko vos kelias. Šios šiandieną „apsigyvenę“ pirties erdvėje greta kitų dovanotų – giminių parvežtų iš Afrikos masajų genties, Amerikos indėnų, ir Graikijos – ši imituoja senovės Graikijos teatro personažą.
Susitapatino su miško gyvenimu
Sodyboje, kur pažvelgsi, apstu meistro išmonės ženklų: štai pavėsinėje-jurtoje, kur po pirties susirenka svečiai atsipūsti, vidur išskobtų suolų – aukštyn šaknimis užsikeberiojęs beržas, kažkada buvęs ligotas, su išaugusiu moliūgo dydžio gumbu ant kamieno.
Prie pat miško prigludusioje A. Lubio sodyboje – kone dešimt skirtingos paskirties pastatų, perstatytų ar prieš kelis dešimtmečius suręstų savomis rankomis, jie tarnauja vasaroti atvykstantiems giminaičiams. „Šitoje senelių sodyboje gimiau, užaugau, išvažiavau tarnauti į sovietų armiją, baigiau mokslus ir sugrįžau. Kadagynų kaime vos kelios sodybos belikę, aš turbūt esu vyriausias jo gyventojas. Mieste negalėčiau gyventi, nebent kasdien atvykčiau pabraidžioti po mišką“, – atviravo vyras.
Miškas tapęs A. Lubio kasdienybės dalimi: paukščių – išskrendančių ir sugrįžtančių – balsai, pelėdų ūkavimai pamiškėje. Kone kasryt į kiemą užsuka stirnos: pasidairo ir nuliuoksi į gilumą, prašmirinėja lapės. Yra buvę, sakė Audrius, kad užklysta ir vilkai: anksčiau iš tėvo ūkio jie kaskart pasiimdavo po avį.
Žvakės: nuo tradicinės – iki afrikietiškos kaukės
Iš 40 sodyboje įrengtų avilių, nagingasis ūkininkas ne tik kopinėja medų, bet ir kūrybingai panaudoja bičių produktus: išvien su netoliese nuosavoje sodyboje įsikūrusia dukra Lina iš silikono suka įvairias formas ir jose lieja vaško žvakes. Jas veža parduoti į turgų, muges.
Žvakių formos – kuo įvairiausios, atitinkančios įnoringiausio pirkėjo skonį: nuo tradicinių senovinių žvakių, kankorėžių, koplytstulpių, širdelių iki afrikietiškų kaukių. Labai įdomios ir dėžutės iš vaško, skirtos bičių duonelei laikyti, jose galima saugoti ir šv. Agotos duonos gabalėlius.
Žvakių spalva – skirtinga: ji, pasakojo meistras, priklauso nuo vaško kokybės, jo išlaikymo – kuo senesnis, tuo jis tamsėja. Į kitas žvakes įdeda ir specialių dažų, tad žvakės nusidažo burgundiška, žalia spalvomis. Netrukus žmonės jų dairysis nusipirkti vis dažniau negu įprasta, nes žvakė ne tik liepsna, bet ir natūraliu kvapu praskaidrins niūrius rudens vakarus. „Žvakėms yra naudojamas prastesnis vaškas, gerasis tinka vaistams, kosmetikai gaminti“, – bitininkas kalbėjo apie vašką, iš kurio gimsta įstabūs produktai.
