Višakio Rūdoje Linas ir Irma Adomaičiai atrado tikrą prabangą – jų sodyboje nėra jokio miesto dizaino (1)

„Prieš Lino Adomaičio koncertą „Vandenynai“ Kazlų Rūdos „Slow“ arenoje, pakalbinau dainų autorių ir atlikėją. Ne apie jo sukurtas dainas kalbėjomės šį kartą. Linas pasakojo apie gyvenimą sodyboje, apie ypatingą namų jausmą, net apie „mišeLINO“ patiekalus“, – pokalbiu su skaitytojais pasidalino portalas suvalkietis.lt.

– Tai įvyko senokai, 2009 metais. Mėgome keliauti – tiek po Lietuvą, tiek po pasaulį, egzotines šalis. Buvome neseniai susipažinę su Irma. Daug laiko praleisdavome gamtoje, kai virš galvų būdavo tik dangus. Po nuostabių kelionių Tailande, Centrinės Amerikos šalyse, o gal Karibų jūros salose, nusprendėme, kad mums taip pat reikėtų pasidairyti ko nors gražaus Lietuvoje, kad nereikėtų skristi taip toli. Pradėjome žiūrinėti skelbimus ir radome nuostabią vietelę, kuri dabar yra mūsų antrieji namai.

– Ne. Tiesiog nuvažiavome ir pajutome gerą aurą. Nors toje sodyboje jau porą metų niekas negyveno ir kieme žolė buvo beveik iki galvos, nors tą dieną smarkiai lijo, bet pajutome nuostabią ramybę. Tiesą sakant, tas pirkinys buvo šūvis iš pirmo karto: nuvažiavome, pajutome ir pasakėme: „Taip, tai ta vieta, kur norisi įleisti šaknis“.

– Greitai ir stiprų, nes čia įvyko daug reikšmingų ir nuostabių dalykų. Vienas jų – mudu su Irma Višakio Rūdos bažnyčioje priėmėme santuokos sakramentą. Dievo akivaizdoje mūsų gyvenimus sujungė Višakio Rūda, taip pat ir nuostabi, jauki bažnyčia, beje, didžiausia rąstinė bažnyčia Lietuvoje. Ji mums labai daug reiškia! Ir, žinoma, kunigas Vidmantas Striokas, kuris šioje Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčioje ilgai rezidavo. Per tą gyvenimo Višakio Rūdoje laiką gimė Saulė ir Jokūbas. Vaikų buvimas, basos pėdutės sodybos žolėje taip pat labai stipriai įprasmino šią vietą. Suaugome su mūsų sodybėle.

– Kadangi turiu daug veiklos, taip pat dėstau garso režisūrą Kauno technologijos universitete, tai mokslo metais, ypač žiemą, daugiau laiko praleidžiame mieste. O Višakio Rūdoje gyvename vasarą, rudenį. Mano mama čia turi savo nuostabius gėlynus, šiltnamį, daržiuką. Moteriškas jos prisilietimas sodyboje labai juntamas: gėlynai ryškiai papuošia ir atgaivina sodybėlę. Be jų šios vietos ir neįsivaizduočiau – atvažiuoji, o čia plieskia įvairiausios gėlės. Žinoma, močiutė ir anūkus stengiasi lepinti: žiūrėk, ar braškių saują nuskina, ar pomidoriukų nuraško. O kaip svarbu, kad ji su vaikais kartu visa tai augina, laisto! Čia tiek daug smagių buitinių ritualų!

– Taip, tai klasikiniai kvapai – obuolių pyrago ir bulvinių blynų. Kvapai, kurie nuo vaikystės įsiminė ir Kauno namuose, ir yra čia, sodyboje. Dabar tuo kvapu labiausiai džiaugiasi vaikučiai. Išaušus rytui, jie bėga pas močiutę blynų – tik kol kas ne bulvinių, o tų saldžiųjų, su obuoliais ar cukinija ir uogiene. Atrodo, kad blynai – tai, kas amžiams sujungia močiutes ir anūkus, ir ne tik mūsų šeimoje.

– Židinys ir gyva ugnis labai svarbus akcentas, ir ne tik akcentas. Tai ne tik ta vieta namuose, kur būname visi kartu – kai šalta, lyja, spragsinti ugnelė yra nuostabus dalykas ir akims, ir ausims, ir širdžiai. Senajame name turime senovinį pečių, ant kurio galima ir maistą gaminti, jis būna kur kas skanesnis nei ruoštas ant elektrinės viryklės.

– Kiekvienam tai skirtinga sąvoka. Sodyba man susijusi su gamta, tai čia ir turi būti tokia – natūrali gamtinė – estetika. Net ir mūsų rąstinis namukas yra neapdailintas – ir iš išorės, ir viduje yra rąstai. Stengiamės šios estetikos nesugadinti. Neprisodinome sodyboje egzotiškų augalų, nepridažėme nieko „rėkiančiomis“ spalvomis – stengėmės, kad viskas būtų natūralu arba natūraliai sendinta. Net mūsų virtuvėlės baldų komplektas buvo gaminamas „sendintas“, kad įsilietų į aplinką. Pas mus dominuoja medis, akmuo, takelis iki liepto irgi iš akmenų. Žolė, dangus – tai mums ir yra estetika: rami, be miesto dizaino.

– Mūsų šeimoje prabanga – tai ne apie daiktus. Prabanga – tai ramybė, džiaugsmas, žaidimai su vaikais. Aišku, viską sodyboje nuolatos lydi buitis ir daiktai. Žiūrėk – jau reikia naujo liepto, ir terasą po dešimtmečio jau reikėjo perdaryti, nes viskas sensta, keičiasi. Bet viskas – ramiai, be streso. Neskubėjimas irgi yra prabanga.

– O taip! Jei ne muzika, tai mano specialybė turbūt būtų susijusi su virtuve. Dažnai, kai ką nors pagaminu draugams ar šeimai, tai sakome: „Vaikučiai, eikit valgyti, mišeLINO patiekalas atkeliauja“. Mėgstame taip pajuokauti. Tikrai, gaminti man labai patinka.

– Daug jų. Negaliu išskirti vieno. Visko imuosi, stengiuosi gaminti skaniai. Daug keliaujame, iš kelionių parsivežame naujų patiekalų receptų. Jie paprasti, greitai pagaminami. Atrandame ir svarbių smulkmenų: pavyzdžiui, kai verdame ryžius, išvirus reikia nupilti vandenį, užpilti kokoso pieno ir dar kelias minutes pavirti tame piene. Tai mano atsivežtas receptas iš indėnų gyvenimo. Skanesnių ryžių gyvenime nesu ragavęs. Visi, kas tik paragauja, sako, kad nuo šiol tik šitaip ir virs ryžius. Arba mano bulviniai blynai – kepu juos mažytėse keptuvėse.

Gali kepti su mėsa – gali be mėsos, gali su paukštiena, gali su jautiena. Kad mėsa būtų minkštesnė, įtarkuoju truputį bulvės į mėsą – tai detalės, kurios patiekalą padaro visai kitokį nei esame įpratę. Buvome su Irma trumpų atostogų Portugalijoje – lankėmės 1 žvaigždutės japonų virtuvės Michelin restorane, labai sužavėjo! Mažos detalės: valgant nigiri (kai ant ryžių gabalėlio uždėta žuvis), reikia jį apversti, žuvį dėti ant liežuvio, kad pajustum patiekalo skonį.

Restorane mus aptarnavo 8 žmonės – atneša, papasakoja, kas, kaip ir kodėl. Smagi patirtis! Jei į maistą žiūrime ne tik kaip į energijos šaltinį, bet ir kaip į estetikos, meno kūrinį, tai turime jį gražiai patiekti. Kai išverdame vaikams dešrelių ar iškepame paprastą kiaušinienę, padarome akytes iš alyvuogių ar agurkų, šypsenėlę iš morkos ar pomidoro – toks vaikiškas patiekimas jiems sukelia apetitą, paprasta kiaušinienė yra kur kas skanesnė.

– Konkretaus kūrinio neįvardinsiu, bet gamtoje tiek pasikrauni „baterijas“, tiek pailsi protas, kad čia užgimsta mintys, kurias paskui realizuoji įrašų studijoje. Kai kurios inspiracijos kūriniams išties gimė Višakio Rūdoje. Manau, kad darbo sudedamoji dalis yra poilsis. Kiek-vienam žmogui būtina pailsėti, kad galėtų ką nors gero nuveikti. Pervargęs juk nieko doro ir nenuveikia, tik save eikvoja. Poilsis yra būtinas. Sodybėlė mums ir yra poilsis po intensyvaus koncertinio etapo. Kur daugiau atgausi jėgas? Juk scenoje daug atiduodi, o aš esu maksimalistas, tai atiduodu ne 100, o 120 procentų. Tada būtina pailsėti. Todėl ir yra Višakio Rūda ir sodybėlė joje.

– Ačiū jums ir nuoširdūs linkėjimai skaitytojams.