Unikali gėlė, kurios be pirštinių geriau neliesti: ir naudinga, ir nuodinga, o sode žydi – net iki žiemos

Tad kodėl gi vėlyvis dažnai vadinamas tiesiog rudeniniu kroku ir kuo ši gėlė tokia ypatinga? Apie tai skaitykite toliau šiame straipsnyje.

Vėlyvis (Colchicum) – unikalus augalas: jis pražysta tada, kai dauguma gėlių būna jau seniai nužydėję. Ši gėlė žydi spalio pradžioje ir gali žydėti net iškritus pirmajam sniegui. Taip pat kartais jis pražysta dar kartą ankstyvą pavasarį. Dar viena ypatybė – vėlyvis žydėdamas neturi nei žiedynstiebių, nei lapų.

Taigi akivaizdu, kad tarp vėlyvio ir kroko yra mažai kas bendra. Vis dėlto žiedų forma bei spalva tikrai primena krokus, galbūt todėl dažnai ir pavadinamas rudeniniu kroku. Tačiau skiriasi ne tik jų žydėjimo laikas, augalo išvaizda, tačiau jie netgi priklauso skirtingoms augalų šeimoms: vėlyvis yra vėlyvinių šeimos augalų genties atstovas, krokas – vilkdalginių.

Pasaulyje priskaičiuojama apie 100 vėlyvio rūšių. Jis plačiai paplitęs Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Tačiau svarbu žinoti, jog vėlyvis yra labai nuodingas augalas, nepaisant to, jog kai kurios jo dalys naudojamos vaistų gamyboje. Taigi pasirinkę auginti vėlyvį, būkite atsargūs, kad jo netyčia neparagautų vaikai ar naminiai gyvūnai.

Pavasarį iš gumbasvogūnio vėlyvis išaugina stambius, sodriai žalius lapus. Jie yra maždaug 30 cm ilgio ir apie 6 cm pločio, pailgai lancetiški. Stiebas trumpas, požeminis. Lapai nunyksta vasaros pradžioje. Tačiau tarp jų slepiasi augalo vaisius – daugiasėklė dėžutė. Sėklos subręsta birželio–liepos mėnesiais.

Vėlyvis žydi vėlyvą rudenį, maždaug spalio pradžioje. Jeigu pasitaiko sniego ar šalčių, žiedai pašąla, tačiau per atlydžius vėl atsigauna. Rudeninis vėlyvis dar kartą žydi pavasarį, nutirpus sniegui.

Žiedai dideli, piltuvėlio formos, įvairiausių spalvų: nuo violetinės iki blyškiai rožinės ar net visiškai baltos. Kadangi vėlyviai žydi išaugindami tik žiedus, be lapų, be žiedynstiebio, jie itin tinka auginti tiesiog žolėje, pievoje, vejoje. Taip pat gražiai atrodo pasodinti po medžiais ar prie namo sienos.

Lietuvoje dažniausiai auginamas rudeninis vėlyvis (Colchicum autumnale), tačiau pasitaiko ir kitų rūšių bei daugybė veislių:

Puošnusis vėlyvis (C. speciosum), žydintis įspūdingais, labai malonaus kvapo, ryškiai violetinės spalvos žiedais.

Colchicum „Waterlily“ yra vėlyvio hibridas, stebinantis pilnaviduriais, rausvai violetiniais žiedais, primenančiais lelijos žiedus.

Colchicum „Lilac wonder“ žydi paprastais, rausvai violetiniais žiedais, labai panašiais į vandens lelijos.

Colchicum „Premier“ žydi vėliau nei kiti rausvais, labai ryškiais žiedais.

C. speciosum „Album“ žydi labai dideliais, skaisčiai baltais su žaliu vidurėliu žiedais.

C. autumnale „Album“ žiedai balti su geltonu vidurėliu. Kiekvienas gumbasvogūnis užaugina po 5–7 maždaug 15 cm ilgio žiedus.

Colchicum autumnale atropurpureum žydi tamsiai raudonais žiedais.

Vėlyviai sodinami rugpjūčio mėnesį gumbasvogūniais. Labiausiai jiems tinkama pietinė sklypo pusė ir lengva bei puri dirva. Labai gražiai atrodo pasodinti šalia didelių krūmų, medžių, aukštų varpinių augalų. Taip pat tinka sodinti alpinariumuose, prie vandens telkinių, takelių pakraščiuose, balkono loveliuose ar tiesiog vazonuose.

Svogūnėliai sodinami 8–10 cm gylyje, 10–15 cm atstumu vieni nuo kitų. Jeigu vėlyviai sodinami vazonuose, jie turi mažiau galimybių kitais metais vėl atželti ir sužydėti. Todėl geriausiai būtų juos po žydėjimo iškasti ir pasodinti kitais metais.

Vėlyvio svogūnėlius rekomenduojama iškasti, kai nunyksta lapai ir vėl juos pasodinti rugpjūčio mėnesį. Vėlyvis neturi ramybės periodo, todėl iškasus iš karto galima sodinti vėl.

Vienoje vietoje vėlyviai gali augti kelerius metus. Nebūtina juos persodinti, nebent norima padauginti arba nustojo žydėti. Pastaroji problema rodo, kad greičiausiai augalas priaugino per daug „vaikučių“ – naujų svogūnėlių. Ir šie konkuruoja su motininiu augalu dėl maistinių medžiagų. Paprastai tai nutinka po 4–5 metų augimo vienoje vietoje.

Įspėjimas! Kadangi vėlyvis labai nuodingas, sodinant jį ar atliekant kitus priežiūros darbus, kai tenka liesti augalą rankomis, būtina mūvėti pirštines.

Pasodinus ir prigijus daugiau priežiūros vėlyvis nereikalauja. Toliau jis sėkmingai auga pats ir jį galima prisiminti tik tuomet, kai norima padauginti arba kai nustoja žydėti dėl per didelio naujų svogūnėlio kiekio.

Vėlyvio taip pat nereikia genėti ar kitaip šalinti peržydėjusių žiedų ar lapų. Rudenį, pasibaigus žydėjimui, reikia leisti jam pačiam natūraliai nunykti. Lygiai taip pat ir pavasarį: lapai sužaliuoja, o vėliau nunyksta savaime, be papildomo žmogaus įsikišimo.

Negana to, jog vėlyvio priežiūra itin paprasta, tai jis praktiškai ir neturi jokių problemų dėl ligų ar kenkėjų. Greičiausiai todėl, kad žydi jau gana vėlai, kai net ir kenkėjai būna išsislapstę žiemos ramybės periodui. Kartais gali nukentėti nuo sraigių ar šliužų, tačiau kadangi yra nuodingas augalas, nelabai domina net ir šiuos „rajūnus“.

Kaip jau užsiminta, vėlyvis pasidaugina pats naujais gumbasvogūniais, priaugančiais prie pagrindinio svogūno. Jeigu norima padauginti ir pasodinti augalą kitoje vietoje arba pastebėjote, jog vėlyviams tapo per ankšta ir jie nebežydi, tereikia vasarą, kai nunyksta lapai, iškasti svogūnėlius ir, atidalijus naujus, juos susodinti į kitą vietą.

Vėlyviai taip pat gali būti dauginami sėklomis, tačiau tai gana sudėtingas būdas, todėl realiai nėra jokio tikslo taip vargti. Tuo labiau, kad išauginti iš sėklų vėlyviai pražysta tik po 5–7 metų.

Nors vėlyvis labai nuodingas ir toksiškas augalas, o dirbant su juo, būtina imtis atsargumo priemonių, tokių kaip pirštinės, tačiau jo sėklos, svogūnėliai, lapai ir net žiedai naudojami svarbių vaistų gamyboje. Vėlyvis įeina į vaistų, skirtų reumatoidiniam artritui, podagrai, šeiminei Viduržemio jūros karštinei gydyti, sudėtį.

Tačiau receptiniai vaistai yra vienintelis būdas, kai vėlyvį vartoti saugu. Visais kitais atvejais reikia atminti, jog tai labai nuodingas augalas ir netyčia nurijus, gali sukelti burnos ir gerklės deginimą, vėmimą, viduriavimą, kepenų ir inkstų pažeidimus, nervų sistemos sutrikimus, organų nepakankamumą ir netgi mirtį.

Neretai pasitaiko atvejų, kai vėlyvio lapai supainiojami su meškinio česnako ar svogūnų lapais ir yra suvalgomi. Tokio neatsargumo pasekmės gali būti tragiškos, todėl tiek augindami vėlyvius, tiek rinkdami kitus augalus, būkite labai atidūs ir atsargūs. Ypač nuo vėlyvio saugokite vaikus bei naminius gyvūnus.