Šis apdovanojimas lyginamas su kraštovaizdžio dizaino „Oskaru“, nes konkurse varžosi žymiausi šios srities kraštovaizdžio architektai. „Best in show“ – svarbiausias šios didžiulės tarptautinės parodos apdovanojimas, kurio gavėjų sąraše – lietuviška pavardė!
Ūlai Marijai neseniai sukako 32-eji. Su sužadėtiniu ji prie namų Londone turi nedidelį sodą, kurį abu sukūrė. Kalbėdamos su Ūla Marija prisiminėme jos pirmuosius žingsnius Marijampolės „Želmenėliuose“, vėliau – Rygiškių Jono gimnazijoje. Su mokyklomis ją sieja malonūs prisiminimai.
Jau būdama paauglė ji kartu su tėvais ir broliu persikėlė į Kauną, o netrukus šeima emigravo į Jungtinę Karalystę, apsistojo Londone. Ūla Marija studijavo 3D dizainą koledže, po to įstojo į universitetą ir studijavo kraštovaizdžio architektūrą. Londone ji vadovauja savo įkurtai įmonei, 2020 m. išleido knygą apie mažų erdvių kūrimą „Green“.
Kraštovaizdžio „Oskaro“ laureatė patarimų negaili ir gimtojo miesto žmonėms
Ką daryti, kad nedidelis miesto sklypas neatrodytų kaip iš nykštukų pasaulio? Kokius triukus naudoti, kad jis atrodytų erdvesnis ir jaukesnis? Kaip sukurti sklype privatumo jausmą? Kaip užčiuopti vietos emociją, pastebėti įdomias detales gamtoje, kaip suderinti spalvas, sukurti netikėtumo efektą, rasti stilingų idėjų? Apie tai ir kalbamės su kraštovaizdžio architekte Ūla Marija Bujauskaite.
– Kelias iki kraštovaizdžio „Oskaro“ buvo ilgas, daug mokėtės ir dirbote. O kaip atrodė trumpoji jo atkarpa?
– Londone veikia didžiausia pasaulyje Čelsio gėlių paroda, per savaitę čia apsilanko apie 150 tūkst. žmonių. Taigi šiame parke įvairūs dizaineriai kūrė sodus, kuriuos vertino komisija. Po to sodai yra perkeliami į tas vietas, kur jie bus visada. Mano sukurtas sodas perkeltas į hospisą – ligoninę, kur žmonės praleidžia paskutines gyvenimo dienas. Norėjosi, kad tiek ligoniams, tiek jų artimiesiems, taip pat ir darbuotojams būtų sukurta raminanti aplinka. Aukso medalis (už sodą) ir „Best in show“ įvertinimas (už tą patį sodą) yra nuostabu, tikrai tuo džiaugiuosi.
– Pakalbėkime apie mažas erdves, kuriose sugebate sukurti rojų. Londoniečių sklypeliai prie namų mažučiai, apie 4×4 m. Lietuvoje taip pat ne tiek jau daug gyventojų turi didžiules teritorijas prie namų. O kai kurie gali džiaugtis tik terasomis arba balkonais. Kokių klaidų pridarome, bandydami sukurti grožį prie savo namų?
– Didžiausia pirmoji klaida – eiti į augalų parduotuvę ir pirkti augalus, kol sklypas dar nesuplanuotas. Būtent pirmasis darbas ir turėtų būti bendras sklypo planavimas. Neturint gero jo „skeleto“, sunku parinkti augalus ir sukurti vientisą vaizdą. Aš matydama sklypą pirmiausia galvoju apie bendrą atmosferą, kokią noriu sukurti sode, kokios funkcinės zonos jame bus. Atsižvelgiu į greta esančią architektūrą. O į apželdinimo dizainą ir kompozicijas žiūriu kaip į paskutinį, tačiau labai svarbų sodo kūrimo etapą.
– Kaip sudaryti sodo „skeletą“?
– Pradėdami planuoti sodo erdvę atsižvelkime, į kur jis orientuotas – į Rytus ar Vakarus, į Šiaurę ar Pietus, apgalvokime, kur dažniausiai norėsime leisti laiką skirtingu dienos metu. Tada žiūrėkime, kaip tas vietas sujungti takeliais. Tos vietos, kurios lieka už vaikščiojimo takų, gali būti apželdintos. Takeliai ir pasisėdėjimo vietos ir yra sodo „skeletas“. Visa kita – „raumenys“, tai yra sodo užpildymas augalais.
– Turbūt Londone morkų ir kopūstų lysvių jums nereikia integruoti į sodą?
– Per visą karjerą pasitaikė gal tik pora sodų, kur būtų auginami vaisiai ar daržovės maistui, tai visiška retenybė. Daug populiariau auginti prieskoninius augalus – čiobrelius, rozmarinus, pankolius.
– Ką daryti, kad mūsų sodas būtų jaukus?
– Svarbiausia – turėti idėją, žinoti, kokią atmosferą norisi sukurti, kokias funkcijas sodas turėtų atlikti. Pamažu gimsta jausmas, kaip turi būti. Ir – svarbiausia – gerai pažinti savo sklypą: kokią dienos dalį jis būna saulėje, kokią – šešėlyje, koks dirvožemis, kokia aplinka už sklypo, kokia namo architektūra ir pan. Įvertinus visa tai reikia žiūrėti, kas tinka. Yra toks posakis „Genius loci“ – vietos dvasia, į ją stengiuosi atsižvelgti. Kokie augalai ten jau yra, kas gerai auga? Jei šalia pušynas – tai kas prie jo dera? Kokios augalų asociacijos? Visos šios detalės padiktuoja ir sklypo temą.
– O jei sklypas yra tuščiame lauke, kur anksčiau augo bulvės, jei dar ir kaimynų nėra, iš kurių galėtume ką nors gražaus nusižiūrėti?
– Svarbu atsižvelgti į visą kontekstą: ar kiemas uždaras, ar atviras. Jei uždaras – daugiau laisvės fantazijai. Jei atviras – reikia pagalvoti, kaip jis atrodys iš gatvės. Jei tai gyvenamasis kvartalas, reikėtų kurti mažiau pretenzingą stilių: ar labiau natūralistinį, ar modernų, ar mišrų, atsižvelgti į namo architektūrą.
– Kaip nepaklysti augalų ir spalvų įvairovėje?
– Priklauso, kokio dydžio plotas. Pradedantiesiems siūlyčiau nepirkti augalų po vieną (sodinti juos reikėtų mažiausiai po tris). Pasodinus grupėmis, sode bus atsikartojimas, vientisumas, darna. Jei visų bus po vieną, bus sunku išvengti chaoso. Visada patarčiau pasirinkti spalvų paletę, pastudijuoti, kokios spalvos dera tarpusavyje. Klasikiniai variantai – violetinė, balta ir rožinė. Arba, pavyzdžiui, levandos dera su salvijomis, mažosiomis „pušelėmis“ – rozmarinais.
Kaip ir visus augalus, žydinčius taip pat reikėtų sodinti grupelėmis, o ne po vieną. Išsirinkime, pavyzdžiui, 15 pagrindinių augalų, pradėdami nuo struktūros – visžalių krūmų, kurie ir žiemą atrodytų gražiai, tada pasirinkime kitų augalų, kurie būtų gražūs visais metų laikais (pavyzdžiui, Smailiažiedis lendrūnas ar kt.). Trečias etapas – žydintys augalai, kurie suteikia spalvų tam tikrais metų laikais, tam tikrais mėnesiais.
Taip pat esu svogūninių augalų (tulpių, narcizų) mėgėja – pavasarį, kai pilnas sodas žiedų, tai labai džiugina akį. Juos galima sukaišioti ir į pievelę, o snieguoles susodinti ratu apie medį. Kai peržydės – žoliapjove nupjausime ir lauksime kitų metų žydėjimo. Nepamirškime įvertinti, ar mūsų įsigyti augalai augs įsaulėje, ar šešėlyje, koks dirvožemis kokiems augalams tinka.
– Sakote, kad renkantis skirtingas tekstūras suklysti daug sunkiau, nei renkantis spalvas?
– Taip, tekstūrų sunku padauginti. Net jei sodas gana žalias, naudotos minimalistinės medžiagos (pvz., mediena, betonas), erdvę praturtina kuo daugiau augalų tekstūrų, ji tampa įdomesnė – galima išgauti daugiau atspalvių, atsižvelgti į šešėlius, šviesą. Kurdama sodus atsižvelgiu ne tik į pačias gėles, bet į jų lapų tekstūras. Blizgūs lapeliai, pūkuoti, skirtingi lapų dydžiai – nuo visai mažyčių iki didelių. Sodinant skirtingus augalus grupėmis, tai visada labai pasiteisina. Tekstūras galima kaitalioti ir sodo dangai: pavyzdžiui, naudoti ir akmenį, ir plyteles. Skirtingos tekstūros suteikia sodui daugiau charakterio.
– Ką daryti, kad mažo sodo erdvė atrodytų didesnė?
– Jei sodo erdvė visai maža, nepridėkime jame mažo dydžio plytelių, mažų vazonėlių, mažų lauko baldų, nes atsidursime tarsi nykštukų pasaulyje, erdvė optiškai dar labiau sumažės. Kaip tik rinkimės didesnius formatus, net, atrodytų, per didelius tai erdvei: pavyzdžiui, didelį vazoną su dideliu augalu – jis privers pakelti akis viršun, o tai iliuziškai išplečia erdvę, gražiai joje žaidžia, sukelia nustebimo jausmą.
– O jeigu tai nedidelis balkonas miesto daugiabutyje?
– Galioja ta pati mažų erdvių taisyklė: vietoje daug mažų vazonėlių padėkime tris didesnius ir pasodinkime augalus, kurie žaliuotų visais metų laikais. Gražu, kai keičiantis metų laikams, keičiasi ir augalas balkone (pavyzdžiui, hortenzijos). Balkone galima sodinti ir tulpes, ir narcizus – įmaišyti jų į vazonus, kad pavasarį džiugintų žiedais.
– Iš kur jums ateina įkvėpimas?
– Iš gamtos. Nėra didingesnio dizainerio už pačią gamtą. Mes kartais bandome sukurti hiperbolizuotą gamtą, bet to visai nereikia. Jei sklypas šalia miško, įkvėpimo geriausia ieškoti jame ir padaryti truputį įdomiau nei gamtoje. Interpretacija man pats įdomiausias dalykas darbe.
– Ačiū už pokalbį.
