Tumagalyje esančios sodybos šeimininkė R. Jaruševičienė su sutuoktiniu čia įsikūrė prieš 35-erius metus. Visą tą laiką šeima ne tik ūkį puoselėjo, bet ir įvairiausius senus rakandus rinko, kol ūkinis pastatas pavirto į muziejų. Dabar jį lanko ir Trečiojo amžiaus universiteto studentai, ir moksleiviai, ir mažiausieji – darželinio amžiaus vaikai.
Kai R. Jaruševičienė pravėrė muziejaus duris, jos šypsena išdavė, kad muziejininkė ypač laiminga.
„Daiktus rinkti pradėjau gal penktoje klasėje. Tai mano aistra, kuri mane lydi visą gyvenimą. Dėka to dabar turime žemės ūkio padargų bei senųjų rakandų muziejų“, – džiaugėsi Ryta.
„Čia daug kalvių nukaltų metalinių žemės ūkio padargų. Turiu ir žagrių, noragų, akėčių, plūgų, net arklinę žoliapjovę. Pati esu ja pjovusi žolę“, – pasakoja sodybos šeimininkė ir vedžiodama po muziejų pasakoja kitų daiktų istorijas.
„Surinkau ir daugybę verpimo ratelių, praėjusio amžiaus vidurio skalbyklių, lygintuvų, žibalinę dujinę, per dešimtį įvairių dydžių lagaminų. Turiu išsaugojusi vaikišką vėžimėlį ir gal jau šimtmetį siekiančią vaikiška lovelę. Iš įvairių dvarų į mano muziejų atkeliavo ir baldai: spintos, lovos, stalai. Kai mokinukai atvažiuoja, visada parodau ir šią senovinę lovą. Juokaudama pasakoju, kad anksčiau tokie mūsų batutai būdavo. Tai vaikai tuoj lipa pašokinėti“, – pasakojo muziejininkė.
Iš senos spintos šeimininkė traukia ir sovietinę mokyklinę uniforminę su baltais rankogaliais ir tokia pat balta apykakle bei juodą prijuostę. „Anksčiau mes vilkėdavom tokias uniformas. Ir netgi dabar pabandžiau įlįsti, dar visai puikiai tinka. Nė kiek nesustorėjau nuo anų laukų“, – šypsojosi Ryta.
Lėtai eidama muziejumi ji ištraukia moters atvežtą lininę staltiesę, kuriai 106 metai. Rodo į lovą, kuri skaičiuoja 100 metų, ir pakelia draugės padovanotą vyno butelį. „Jei neklystu, jis virš 30 metų išlaikytas, ir dar neragaujam, vis čėdom“, – sako Ryta.
Kieme stovi ir senutėlis prancūziškas lengvasis automobilis. Čia glaudžiasi ir surinkta motociklų kolekcija, kuriais važinėtasi prieš pusšimtį ir daugiau metų.
Moteris atvirai pasakoja, kad vienai surinkti tokią daiktų ekspoziciją brangiai kainuotų. Laimei, kartais kolekcija pasipildo daiktais, kuriuos atveža draugai, giminaičiai. Visgi Ryta niekada nepraleidžia progos kažką naujo įsigyti iš sendaikčių turgaus.
„Į turgų neinu rūbų ieškoti. Gražiai rengtis ar puoštis man nereikia, jei ko pritrūkau, sėdau į mašiną, nuvažiavau ir tiesiu taikiniu į drabužių skyrių, bet pro sendaikčius niekada nepraeinu, vis ieškau gal ką naujo pamatysiu. Tai mano vietelė, galiu ten valandų valandas sukiotis“, – prisipažįsta Ryta.
Sodybos šeimininkė džiaugiasi, kad jų namai niekada nebūna tušti. „Atvažiuoja vaikai čia pasižvalgyti. Vaišiname juos arbata, kepame blynus ar karštus sumuštinius, prisigalvojam visokiausių veiklų“, – sako Ryta.
Sodybos svečiams šeimininkė ne tik muziejų aprodo, bet ir papasakoja apie jų tvenkinyje plaukiojančias didžiules žuvis, leidžia vaikams žvejoti ir iš arti susipažinti su vandens gyvūnija. O vasaros pabaigoje visi čia suvažiuoja pasigrožėti šeimininkės pasodinta įvairiaspalve jurginų plantacija.
