Durnaropė – sodo puošmena, vaistas ir nuodas: būkite atsargūs rinkdamiesi jos rūšį

Matyt, dėl to ir gavo tokį, ne itin tinkantį grakščiai gėlei, pavadinimą. Susipažinkime su durnarope – kokias jos rūšis tinka auginti, kaip prižiūrėti ir kokių atsargumo priemonių laikytis džiaugiantis šios gražios gėlės kompanija.

Durnaropė (Datura) priklauso bulvinių augalų šeimai. Šis augalas paplitęs tropinio, subtropinio ir vidutinio klimato regionuose. Durnaropė – tai žolinis augalas, krūmas. Kaip dekoratyvinis augalas durnaropė auginama daugelyje šalių, o kai kur ji laikoma piktžole. Lietuvoje lauke durnaropė auga kaip vienmetis augalas, kadangi nepakelia žiemos šalčių. Galima auginti ją ir kaip daugiametį augalą vazone, tik turėsite pasirūpinti gana didele auginimo talpa ir skirti pakankamai vietos – durnaropė stambus augalas.

Durnaropė labai šakota, turi galingą šaknų sistemą, o užauga nuo 0,3 iki 1,5 m aukščio. Turi statų, žalią, pliką stiebą, kuris viršuje išsišakoja. Lapai kiaušiniški, smailėjančiais galais, siekia iki 20 cm ilgio ir tiek pat pločio. Stambūs, 8–10 cm ilgio, varpelio formos durnaropės žiedai auga stiebo ir šakų išsišakojimuose.

Durnaropės žiedai būna baltos, violetinės, geltonos spalvų, jie kvapnūs, kai kurių rūšių specifinio kvapo. Žydėjimo metas – nuo liepos iki rudens. Savo spalvingus žiedus durnaropė išskleidžia sutemus ir žydi iki ryto. Jos vaisiai – kiaušiniškos, daugiasėklės, keturių dalių dėžutės, iš išorės padengtos mažais spygliais. Šiose dėžutėse subręsta sėklos. Visos durnaropės dalys yra nuodingos.

Durnaropė kartais painiojama su brugmansija. Šie du augalai pasižymi panašia išvaizda, o anksčiau buvo priskiriami ir vienai augalų šeimai.

Žinoma apie 15 durnaropės rūšių. Visos jos nuodingos. Gėlynuose ir kambariuose auginamos rūšys – stambiažiedė durnaropė, indėninė durnaropė, paprastoji durnaropė.

Stambiažiedė durnaropė (Datura metel)

Tai rūšis stambiais, dailiais žiedais. Stambiažiedė durnaropė užauga iki 1,5 m aukščio. Itin dekoratyvi šios rūšies veislė – durnaropė „Ballerina“. „Ballerinos“ žiedai stambūs, labai dailūs, įvairių spalvų, pilnaviduriai – primena šokančios balerinos sijonėlį.

Indėninė durnaropė (Datura inoxia)

Šios durnaropės lapai pilkšvai žali, žiedai balti ir stambūs – apie 10–12 cm ilgio. Žiedai pasižymi savotišku kvapu. Šiaurės Amerikos indėnai naudojo šį augalą gydymui ir kaip haliucinogeninę priemonę savo apeigose.

Paprastoji durnaropė (Datura stramonium)

Rūšis pasižymi stambiais lapais ir nuostabiais žiedais su piltuvėlio formos sulankstytu vainikėliu. Paprastosios durnaropės aukštis siekia iki 1,2 m, ji žydi birželio-spalio mėnesiais mėlynais žiedais. Paprastosios durnaropės žiedams būdingas intensyvus aromatas. Kai kuriose šalyse ši durnaropės rūšis laikoma piktžole.

Durnaropę lengva auginti, ji nėra reiklus augalas. Svarbiausia pasirūpinti, kad šiai gėlei netrūktų maistinių medžiagų ir drėgmės. Durnaropei reikia daug šviesos ir tiesioginių saulės spindulių, bet gali augti ir daliniame pavėsyje. Jai reikia puraus, laidaus ir maistingomis medžiagomis turtingo dirvožemio, į kurį galite įberti ir pelenų. Durnaropė gerai veši ir žydi auginama ant komposto.

Sėkite durnaropės sėklas vasario-balandžio mėnesiais 3–5 mm gylyje vazonėliuose. Prieš sėjant rekomenduojama sėklas užpilti karštu vandeniu ir išmesti visas, pakilusias į vandens paviršių – jos netinkamos sėjai. Sėkite durnaropes į durpių ir smėlio mišinį.

Daiginimo metu laikykite vazonėlius 20–26 laipsnių temperatūros patalpoje. Sėklos sudygsta per 3–6 savaites. Daigus į lauką išsodinkite gegužę, tarp jų palikdami 30–40 cm atstumą. Prieš sodindami pasirūpinkite tinkamu drenažu.

Auginamą patalpoje daugiametę durnaropę galima dauginti ir auginiais. Šio dauginimo būdo privalumas yra tas, kad šitaip dauginti durnaropes galima bet kuriuo metų laiku. Nupjaukite jauną auginį ir pamerkite jį į vandenį, kad įsišaknytų. Kai tik šaknų ūgliai paauga iki 1,5–2 cm, auginį galima persodinti į atskirą vazoną.

Durnaropės yra gana nepretenzingi augalai, kurių auginimo procesas nereikalauja specialių įgūdžių, todėl net pradedantysis sodininkas gali užsiauginti šių gėlių.

Laistymas. Durnaropės drėgmės poreikis vidutinis. Tačiau karštu sausringu oru laistoma kasdien ir gausiai. Ją tinka laistyti kietu vandeniu.

Durnaropės tręšimas. Durnaropė auga greitai, todėl ją reikia dažnai tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.

Durnaropės žydėjimas. Norint, kad durnaropė žydėtų gausiau, pašalinkite nuvytusius jos žiedus.

Augindami durnaropę vazone galėsite išsaugoti ją pasibaigus šiltajam metų laikui. Vazonas ar konteineris durnaropėms turi būti didelis, nes jos greitai auga, plačiai šakojasi. Vazone durnaropės gyvena apie 6–8 metus. Šiltuoju metų laiku laistykite jas kas antrą dieną, esant dideliems karščiams – kasdien. Vasarai vazonus galite išnešti į lauką, įkasti į žemę. Augimo metu patręškite vazoninius augaus – kaitaliokite mineralines ir organines trąšas.

Žiemos metu laikykite vazoną su durnarope 8–14 laipsnių temperatūros šviesioje patalpoje. Šaltuoju metu laistykite nedaug. Jei norite, kad durnaropė žydėtų žiemą, neleiskite prasiskleisti jos žiedams rugsėjo mėnesį – pašalinkite jų pumpurus.

Norint sėkmingai auginti durnaropę kaip daugiametį augalą reikia ją genėti. Taip yra dėl to, kad žiedai formuojasi tik ant jaunų ūglių. Todėl prasidėjus rudeniui, po žydėjimo, būtina apkarpyti augalo šakas, taip formuojant durnaropės vainiką. Norint suaktyvinti žydėjimą, reikia reguliariai šalinti nuvytusius žiedynus.

Durnaropės lapai per anksti nudžiūsta ir nukrenta – augalui gali trūkti drėgmės, palaistykite.

Durnaropė auga lėtai, blogai vystosi – augalui trūksta šviesos, auginkite durnaropę saulėtoje vietoje.

Apatiniai lapai gelsta, pasidengia rudomis dėmėmis – greičiausiai dirvoje per mažai magnio. Patręškite augalą preparatais, turinčiais šio mineralo.

Lapai nuvysta ir praranda spalvą – dirvožemyje trūksta maistingų medžiagų, patręškite durnaropę.

Augalas susirgo pilkuoju puviniu – naudokite specialias chemines priemones.

Puola kenkėjai – amarai, baltasparniai, voratinklinės erkės – sergančius augalus reikia gydyti muilo tirpalu ir persodinti į naują dirvą. Ypač sunkiais atvejais galite naudoti insekticidus.

Durnaropę žmonės augina jau kelis tūkstančius metų. Nuo seno yra žinomos jos gydomosios savybės. Medicininiams tikslams naudojamos stambiažiedė ir paprastoji durnaropės. Šių augalų sudėtyje yra veikliųjų medžiagų atropino ir skopolamino. Dėl to jie dažnai yra įvairių vaistų, naudojamų kovojant su astma, reumatu, mastopatija ir kitomis ligomis, pagrindas. Durnaropė yra labai nuodinga, tad nesigydykite ja savarankiškai – jos preparatus turi skirti gydytojas.

Visos durnaropės dalys nuodingos: stiebai, lapai, žiedai ir net šaknys. Ypač daug nuodų turi jos sėklos ir šaknys. Suvalgius augalo dalių galima stipriai apsinuodyti. Apsinuodijimas pasireiškia pykinimu, vėmimu, karščiavimu, regėjimo sutrikimais, išsausėjusia gleivine, stipriu širdies plakimu, traukuliais, haliucinacijomis. Kelios dešimtys suvalgytų sėklų mažam vaikui gali būti mirtinos.

Durnaropėje yra alkaloidų, todėl ji laikoma haliucinogeniniu augalu. Net mažų jos dozių nurijimas sukelia haliucinacijas ir kliedesius, o didelių suvartotų durnaropės dozių poveikis gali pasireikšti ilgalaikiais psichikos sutrikimais, atminties praradimu. Apsinuodijus durnarope iškart kreipkitės į sveikatos priežiūros įstaigą.

Atlikdami visus durnaropės priežiūros darbus mūvėkite apsaugines pirštines. Baigę darbą gerai nusiplaukite rankas. Saugokite nuo galimo kontakto su gėle naminius augintinius, o jei turite mažų vaikų, geriau nukelkite durnaropės auginimą ateičiai.