Slyva – sodo lepūnėlė: kaip ja pasirūpinti, kokias veisles rinktis, kad nenuviltų

Tad ką gi reikia žinoti apie slyvos sodinukų pasirinkimą ir jų priežiūrą? Atsakymus rasite skaitydami toliau.

Turbūt nerasime nei vieno žmogaus nežinančio, kaip atrodo slyva ar jos neragavusio. Tačiau jeigu iki šiol visiškai nesidomėjote sodininkyste, gali būti, kad slyvos ir nepažįstate. Tad pateikiame trumpą slyvos apžvalgą.

Slyva (Prunus) priklauso erškėtinių šeimos augalų genčiai. Natūraliai paplitusi Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje natūraliai auga tik viena rūšis – dygioji slyva (Prunus spinosa). Ir dar apie 200 kultūrinių, naminių slyvų (Prunus domestica) veislių.

Slyva – tai vasaržalis medis arba krūmas, dažnai su dygiais ūgliais. Naminė slyva – visada yra medis. Lapai paprasti, pražanginiai, su lapkočiu arba be jo, dantyti.

Slyvos žiedai labai puošnūs ir dekoratyvūs. Tačiau trumpaamžiai. Žydi anksti, maždaug balandžio pradžioje. Žiedai balti, kartais rausvi arba žalsvai gelsvi, su 5 vainiklapiais. Susitelkę į pažastinius žiedynus po 3 arba pavieniai.

Kai kurių rūšių slyvų (be abejo, tame tarpe ir naminės slyvos) vaisiai valgomi. Vaisius – sultingas kaulavaisis, dažnai su išilgine vagele. Naminė slyva, priklausomai nuo veislės, dera liepos–spalio mėnesiais.

Dažniausiai slyva asocijuojasi su namine slyva, tačiau yra ir dekoratyvinių rūšių, kurios auginamos želdynuose bei kolekcijose:

Amerikinė slyva (Prunus americana) yra kilusi iš Šiaurės Amerikos, kur natūraliai auga gamtoje. Tai aukštas, plačia laja medis, žydintis puošniais baltais žiedais ir vedantis valgomus vaisiu.

Juodoji slyva (Prunus nigra) – itin dekoratyvi rūšis. Ji išsiskiria savo purpurinėmis, beveik baklažano spalvos šakelėmis. Žiedai šviesiai rožinės spalvos, su raudonu centru. Jiems nužydėjus, slyva išaugina raudonus lapelius, kurie augdami ir gavę saulės dar labiau patamsėja ir spalvą išlaiko iki rudens. Juodosios slyvos vaisiai valgomi.

Japoninė slyva (Prunus salicina) kilusi iš Kinijos, Taivano bei Pietryčių Azijos šalių. Tai aukštas medis, užaugantis iki 9–12 metrų aukščio. Dekoratyvumo suteikia žievės spalva: nuo purpuriškai iki rausvai rudos spalvos. Šoniniai ūgliai gelsvai raudoni. Žydi baltais žiedais, susitelkusiais po 3. Vaisius valgomas, geltonai rausvu minkštimu ir geltona, raudona, kartais žalia žievele.

Siauralapė slyva (Prunus augistifolia) kilusi iš Šiaurės Amerikos, kur buvo auginama indėnų, dar prieš atvykstant europiečiams. Tai neaukštas medis, tačiau labai šakotas, todėl labiau primena krūmą. Užauga iki 4–6 metrų aukščio ir tiek pat pločio. Šakelės rausvos spalvos. Žiedai maži, labai smulkūs, balti. Vaisius valgomas, nedidelis, labai primena vyšnias.

Sodinė slyva (Prunus hortulana) yra natūraliai aptinkama centrinėje JAV dalyje. Tai iki 6 m aukščio medis. Lapai plaukuota apatine dalimi. Žiedai balti, smulkūs, susitelkę į kekes po 2–4. Vaisiai valgomi. Raudonos arba geltonos spalvos su baltais taškeliais. Maloniai saldaus skonio.

Dygioji slyva (Prunus spinosa) yra vienintelė natūraliai Lietuvoje auganti slyvų rūšis. Labai reta, įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Aptinkama tik pietinėje šalies dalyje, vidutinio dydžio upių ir ežerų šlaituose. Tai yra iki 3 m išsikerojęs dygus krūmas arba medelis. Žydi baltais, pavieniais žiedais. Vaisiai valgomi. Labai maži, vos 1–1,5 cm skersmens, rutuliški, tamsiai melsvos – pilkšvos spalvos. Aitrūs, tačiau turi labai daug vitamino C. Gali būti auginama kaip gyvatvorė arba sodinama šlaitams sutvirtinti.

Nors yra tikrai gana įdomių slyvų rūšių, tačiau daugumą turbūt labiau domina naminės slyvos veislės. Jų, kaip minėta, vien Lietuvoje yra apie 200. O pasaulyje priskaičiuojama virš 2000 slyvų veislių. Tad trumpai apžvelgsime ir paminėsime vos kelias populiariausias:

Kometa yra, bene, žinomiausia slyvos veislė. Tai labai ankstyva veislė. Vaisiai sunoksta jau liepos mėnesį. Kometa dera labai gausiai ir kasmet. Vaisiai apie 40–50 g, minkštimas gelsvas, sultingas. Labai skanios. Veislė ištverminga šalčiams. Derėti pradeda jau kitais metais po pasodinimo.

Violeta yra nedidelė, Švedijoje išvesta slyvos veislė. Jos beveik nereikia genėti. Ankstyva, vaisiai sunoksta rugpjūčio pradžioje. Dera gausiai ir kasmet. Vaisiai vidutinio didumo, ryškiai mėlynos spalvos su geltonu minkštimu.

Kolonnovidnaja Rusijoje išvesta labai ypatinga ir išskirtinė veislė. Koloninės formos slyva, auganti iki 2,5–3 m aukščio ir vos 1–1,5 m pločio. Itin atspari šalčiui ir ligoms. Dera rugpjūčio pradžioje. Pasodinus vaisius ima auginti po vienų–dvejų metų. Vaisiai labai stambūs, 50–70 g svorio, labai skanūs ir aromatingi. Minkštimas vyšninės spalvos, odelė tamsiai vyšninė, beveik bordo spalvos.

Early Gold – JAV išvesta ankstyva geltonų slyvų veislė. Labai derlinga. Derėti pradeda jau po 1–2 metų nuo pasodinimo. Vaisiai vidutinio stambumo, iki 50 g svorio, geltonos spalvos. Sunoksta liepos antroje pusėje. Vidutiniškai atspari šalčiams.

Ancė – nauja, Latvijoje išvesta veislė, išsiskirianti savo aukso spalvos vaisiais. Saulėtoje pusėje lengvai paraudę. Vaisiai vidutinio didumo, 30–45 g svorio. Itin skanūs, sultingi, lengvai atsiskiria nuo kauliuko. Dera po 2–3 metų nuo pasodinimo. Vaisiai sunoksta rugpjūčio pirmoje pusėje. Veislė savidulkė, itin atspari šalčiams ir ligoms.

Ne visos slyvos veislės vienodai atsparios šalčiams, dažnai nukenčia nuo šalnų ar nuo didelių žiemos šalčių. Todėl joms auginti turėtų būti parenkama saulėta, nuo vėjų apsaugota vieta. Idealiausia atvira pietų ar vakarų pusė. Netinka šiaurinė, pelkėta, vėjuota ar žemumoje esanti vieta.

Taip pat slyvos negalima sodinti arti kitų didelių medžių, nes šie pasisavina drėgmę, kurios labai reikia slyvai tinkamai augti. Be to, slyva nesugyvena kaimynystėje su beržais, vyšniomis ir dauguma kitų vaismedžių. Išimtis tik obelims, avietėms ir serbentams.

Slyvos taip pat yra išrankios ir dirvožemiui. Viena iš priežasčių, kodėl slyva prastai auga arba dera yra netinkama dirva. Augalui netinka durpė, smėlis, molis. Tinkamiausias dirvožemis – vidutinio sunkumo priemolis, apysunkė, tačiau puri dirva. Slyva geriausiai auga derlingoje, kalcio gausioje dirvoje. Tinkamas dirvos pH 5,5–7,5.

Taip pat negalima jos sodinti ten, kur arti gruntiniai vandenys. Šie turi būti ne aukščiau nei 1,5–2 metrai.

Norint, kad slyva sėkmingai prigytų, augtų ir derėtų, ne mažiau svarbu ir tinkamai pasirinkti sodinuką:

Slyvos sodinukas atviromis šaknimis negali būti vyresnis nei 2 metų. Vyresnis tinka nebent visą laiką buvo auginamas talpoje.

Tinkamiausias sodinuko aukštis 1–1,5 metro. Tiek aukštesni, tiek žemesni sodinukai gali signalizuoti pertręšimą azotu.

Sodinuko šaknų sistema turi turėti sveiką pagrindinę šaknį bei daug šoninių šaknelių, kurių ilgis būtų apie 20–25 cm. Šoninės šaknelės taip pat turi būti sveikos, drėgnos, nenudžiūvę.

Slyvos sodinuko kamienas ir skiepo vieta turi būti sveiki, nepažeisti, nenudeginti.

Atviromis šaknimis sodinukai turi būti ramybės būsenoje. Dar neprasidėjusi jų vegetacija.

Slyvos sodinukai atviromis šaknimis sodinami tik ankstyvą pavasarį, dar neprasidėjus vegetacijai, arba vėlyvą rudenį, kai vegetacija jau sustojusi. Vis dėlto tinkamesnis laikas slyvos sodinimui yra pavasaris, nes iki žiemos medelis spės prigyti ir įsitvirtinti. Jis bus stipresnis ištverti žiemos šalčius.

Augintas talpoje slyvos sodinukas gali būti sodinamas bet kuriuo šiltojo sezono metu.

Duobė slyvos sodinimui turėtų būti iškasama prieš 1–2 savaites iki numatyto sodinimo, kad žemė spėtų suslūgti.

Iškasama 60–80 cm gylio ir 0,7–1 m skersmens duobė. Jeigu sodinami keli medeliai, tarpai tarp duobių turi būti 3×3 m tarpai.

Prieš sodinimą duobė užpildoma derlingu dirvos ir organinių trąšų mišiniu. Mineralinių trąšų, ypač azoto, dėti į slyvos sodinuko duobę nerekomenduojama. Tinkamiausias toks organinis mišinys: 10 kg komposto arba neutralių durpių, 500 g dolomitmilčių arba 200–300 g pelenų. Į duobės dugną taip pat galima įdėti derlingą viršutinį velėnos sluoksnį.

Galiausiai į duobę supilama apie 10 l vandens ir įsodinamas sodinukas.

Prieš sodinant, slyvos sodinuką rekomenduojama pamirkyti maždaug parą molio tyrėje arba vandenyje. Taip šaknys apsaugomos nuo perdžiūvimo, atgaivinamos, jeigu buvo labai išdžiūvę.

Sodinant slyvos sodinuką labai svarbu ištiesinti ir išskleisti visas šaknis. Jeigu liks užsilenkusių ar susisukusių, medelis neprigis ir anksčiau ar vėliau sunyks.

Sodinukas laikomas stačiai, o šaknys gražiai paskirstomos duobėje. Po to užberiamos dirvos mišinio sluoksniu taip, kad šaknų kaklelis liktų sulig dirvos paviršiumi, o skiepo kaklelis būtų 5–10 cm virš žemės paviršiaus.

Labai svarbu, kad tarp šaknų neliktų oro kišenių, tad žemė aplink sodinuką lengvai paspaudžiama bei kiekvienas sodinukas palaistomas 20–30 l vandens.

Pasodinus slyvą, šiaurinėje pusėje įkalamas kuolelis, prie kurio sodinukas pririšamas, kad atlaikytų vėjus, kol sustiprės. Taip pat patariama žemę aplink mulčiuoti pjuvenomis arba durpėmis. Ypač tai svarbu rudenį pasodintoms slyvoms.

Slyvos labai reiklios drėgmei. Iš visų vaismedžių joms reikia daugiausiai drėgmės. Jaunam sodinukui reikia net 50–60 l vandens, o suaugusiai slyvai derėjimo metu net iki 80 litrų.

Laistyti patariama kiek toliau nuo kamieno. Galima iškasti negilų griovelį, į kurį supilamas vanduo. Laistant reikia dirvožemį sudrėkinti 40–50 cm gylyje.

Jauni medeliai laistomi pagal poreikį, ypač svarbu juos laistyti sausros metu. Subrendusios slyvos laistomos 4 kartus:

vaisių užuomazgų formavimosi pradžioje; po 2–3 savaičių po pirmojo laistymo; bręstant vaisiams; po derliaus nuėmimo.

Slyvos negalima laistyti prieš pat derliaus nuėmimą.

Pirmaisiais augimo metais slyvos tręšti nepatariama. Vėliau rekomenduojama tręšti anksti pavasarį ir vėlai rudenį organinėmis ar mineralinėmis trąšomis. Tinka kompleksinės NPK (azoto, fosforo, kalio) trąšos.

Taip pat slyvoms labai patinka tręšimas pelenais: rekomenduojama jais tręšti kartą metuose. Norma – 200 g vienam medeliui.

Tinkamiausias metas slyvos genėjimui yra kovo–gegužės mėnesiai. Genima tik sausu oru, vengiant drėgmės ir gerai dezinfekuotais, aštriais įrankiais. Esant drėgnoms oro sąlygoms lengvai plinta ligos.

Pavasarį naujai pasodintiems slyvos sodinukams genėjimo metu patrumpinama viršūnė. Viršūnė nukerpama 60–70 cm aukštyje nuo žemės virš sveiko pumpuro. Taip pat patrumpinami šoniniai ūgliai, jeigu sodinukas tokius jau turi. Paliekama po 2 sveikus pumpurus ant kiekvieno.

Vėlesniais metais pašalinamos pažeistos šakelės, iš po žemės augantys ūgliai, neteisingai, per tankiai augančios ar susikryžiuojančios šakos.

Rudeninis slyvos genėjimas turėtų būti atliekamas ne anksčiau nei spalio pabaigoje – lapkričio mėnesį, kad nespėtų ataugti vilkūgiai.

Slyva mėgstama kenkėjų ir ligų, todėl pavasarį labai svarbu ją laiku nupurkšti vario sulfato tirpalu pagal rekomendacijas. Taip pat patariama rinktis ligoms atsparesnes veisles.

Slyvą puola amarai, miltamariai, slyvinis vaisėdis, pjūklelis, grambuolio lervos pažeidžia šaknis.

Iš ligų dažniausios: moniliozė, rudasis puvinys, sidabraligė, slyvų vyžligė.