Miltligė – kiekvieno sodininko siaubas: trys pigios ir natūralios priemonės, kurios išgydys jūsų augalus

Miltligė – augalų liga, kurią sukelia milteninių šeimos valkščiagrybio (Spaerotheca), miltelio (Erysiphe), miltės (Podosphaera), pelenio (Microsphaera) ir miltgrybio (Uncinula) genčių grybai. Skirtingi grybai pažeidžia skirtingus augalus, tačiau miltligės požymiai daugumai augalų yra labai panašūs ir lengvai atpažįstami.

Miltligė pažeidžia žolinių ir sumedėjusių augalų lapus, ūglius, rečiau vaisius ir žiedus. Liga lengvai atpažįstama iš tokių požymių: baltos, pilkšvos arba rusvos, lyg miltuotos ar į veltinį panašios apnašos (grybiena). Vėliau joje išsivysto mikroskopiniai, tamsiai rudi ar juodi rutuliški vaisiakūniai, kurie žiemoja ir pavasarį vėl gali užkrėsti augalus.

Liga greitai ir lengvai plinta ir apima vis daugiau augalo dalių. Labiausiai pažeidžiami ir labiausiai nukenčia jauni augalai. Augalų žūtimi miltligė pasibaigia retai, tačiau nekontroliuojama ir nenaikinama pridaro daug žalos, kadangi atima iš augalų maistines medžiagas bei vandenį. Ilgainiui grybelio apimti augalai džiūsta, gelsta ir (arba) išsikraipo jų lapai, sustoja jų augimas. Didelė žala padaroma ir vaisiams, kurie mezgami silpni, deformuoti, stoja jų augimas ir nokimas.

Miltligė dažniausiai suklesti sausomis ir karštomis vasaros dienomis. Tačiau jai atsirasti taip pat reikalinga ir gana didelė drėgmė. Todėl ji dažniausiai atsiranda vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje, kai dienos būna labai šiltos, o naktys dar gana vėsios.

Liga labiau pažeidžia per tankiai augančius augalus, kur prasta oro cirkuliacija ir palankios sąlygos drėgmei užsilaikyti. Taip pat miltligė labiau puola azoto trąšomis pertręštus augalus.

Esant šiltam ir sausam orui, miltligės sukėlėjų – grybelių – sporas išnešioja vėjas. Šaltomis ir lietingomis dienomis liga plinta lėčiau.

Taip pat sergantys augalai gali užkrėsti šalia augančius tos pačios rūšies augalus. Tačiau kadangi sukėlėjai skirtingi, kitos rūšies augalų užkrėsti negali. Pavyzdžiui, agurkai negali užkrėsti rožių ir pan.

Miltligės sukėlėjų sporos gali sėkmingai peržiemoti lapų krūvose ar komposte ir kitą pavasarį vėl nubusti. Todėl negalima kompostuoti pažeistų augalų ar jų dalių. Tokius augalus būtina sunaikinti nedelsiant, geriausia sudeginant.

Miltligė iš esmės gali pažeisti bet kokius augalus: daržoves, javus, medžius, krūmus, gėles. Galima sakyti, kad nėra tokio augalo, kuris būtų visiškai apsaugotas ir atsparus miltligei.

Dažniausiai nuo šios ligos nukenčiantys augalai:

bulvės, agurkai, pomidorai, vynuogės, moliūgai, cukinijos, melionai, paprikos, petražolės, salotos, rožės, jurginai, chrizantemos, saulėgrąžos, begonijos, dobilai, lubinai, agrastai, serbentai.

Kaip matome, miltligės pažeidžiamų augalų sąrašas ilgas. Tačiau jis nebaigtinis, tad rizika susirgti miltlige egzistuoja bet kuriam augalui. Pateikiama keletą patarimų, kurie gali padėti

išvengti miltligės atsiradimo:

Augalai turi augti pakankamai retai, kad būtų gera oro cirkuliacija tarp jų. Jeigu augalai auga per tankiai, reikia juos praretinti.

Taip pat augalus reikia sodinti toliau nuo sienų ar pastatų, tankių tvorų, išlaikyti rekomenduojamus atstumus tarp daigų. Tai taip pat padeda pagerinti oro cirkuliaciją.

Sodinti augalus taip, kad gautų kuo daugiau saulės šviesos. Žinoma, reikia atsižvelgti į konkrečią rūšį, nes ne visi augalai gali augti saulėkaitoje. Kai kuriems reikia ir dalinio pavėsio.

Sergančius, mirusius ar pažeistus augalus reikia pašalinti arba nupjauti sergančias dalis.

Jeigu genimi ar pjaunami ligų pažeisti augalai, sodo įrankius po to būtina dezinfekuoti.

Saikingas tręšimas taip pat prisideda prie miltligės prevencijos. Kuo daugiau augalai gauna azoto trąšų, tuo sparčiau auga jų lapai, tuo tankesni jie darosi ir tuo mažiau tampa atsparūs grybeliams.

Rekomenduojama renkantis veislę atsižvelgti į jos atsparumą miltligei.

Prieš pradedant miltligės gydymą, visų pirma, būtina pašalinti sergančius augalus ar jų dalis. Kaip minėta užterštų augalų negalima kompostuoti. Juos būtina mesti į žaliųjų atliekų konteinerį, o dar geriau sudeginti.

Veiksmingiausiai su miltlige kovoja specialūs fungicidai, kurių sudėtyje yra sieros. Apskritai sieros turinčios priemonės yra veiksminga priemonė miltligės prevencijai. Būtent todėl patariama siera dezinfekuoti šiltnamį, kad būtų sunaikinta dauguma ligų sukėlėjų.

Egzistuoja nemažai naminių būdų, kurie gali veiksmingai padėti įveikti ligą nenaudojant cheminių priemonių. Žinoma, naminės priemonės veiksmingiausios miltligės pradžioje, kai ji apėmusi nedidelį plotą ir kol pažeista nedaug augalų.

Dažniausiai miltligės gydymui naudojama:

Valgomosios sodos tirpalas. 3 l vandens sumaišoma su 1 v. š. sodos ir puse a. š. skysto muilo. Tokiu tirpalu gausiai nupurškiami augalai. Tai taip pat veikia ir kaip prevencinė priemonė.

Kalio bikarbonato tirpalas ruošiamas taip pat ir tokiomis pačiomis proporcijomis kaip sodos tirpalas (vietoje 1 v. š. sodos imamas 1 v. š. kalio bikarbonato). Purškiama gausiai ant pažeistų augalų vietų.

Pienas gali būti labai naudingas gydant miltligės pažeistus agurkus, melionus bei cukinijas. Kol kas nėra mokslinio paaiškinimo jo veiksmingumui, tačiau pieno tirpalas gana veiksminga naminė priemonė miltligės gydymui. Jis paruošiamas iš 1 dalies pieno ir 2–3 dalių vandens. Tirpalu gausiai apipurškiami miltligės apimti augalai. Be to, piene esančios medžiagos stiprina augalo imuninę sistemą ir bendrą atsparumą ligoms.

Druskos tirpalas rekomenduojamas svogūnams nuo miltligės gelbėti. Taip pat jis padeda ir kovojant su svogūnine muse. Tirpalas paruošiamas iš pusės stiklinės druskos ir 10 l vandens.

Kai kurie sodininkai dar rekomenduoja į minėtus tirpalus įlašinti kelis lašus nimbamedžių aliejaus. Tačiau dėl jo veiksmingumo ir naudingumo vis dar verda diskusijos. Kol kas nėra aišku, ar jis veiksmingas kovojant su miltlige ir ar nepridarys daugiau žalos nei naudos.

Miltligė tarp pomidorų plinta greitai, o jos plitimui labai palanki terpė: šiltas ir drėgnas oras šiltnamio viduje, skersvėjai vėdinimui, kurie išnešioja grybų sporas ant augalų.

Liga gali pažeisti visas augalo dalis, išskyrus vaisius. Sergančių miltlige pomidorų lapai ruduoja, džiūsta, ant jų atsiranda netaisyklingos formos, baltos spalvos, miltingos apnašos. Nors liga nepažeidžia vaisių, tačiau kenčia jų dydis bei kokybė.

Pomidorų miltligės prevencijai reikėtų karpyti pomidorų lapus, neleisti jiems pernelyg suvešėti ir neauginti labai tankiai. Gydymui naudojamas fungicidas, skirtas miltligei gydyti.

Agurkų miltligę sukelia trūkažolinis miltelis (Erysiphe cichoracearum). Jis taip pat puola ir kitus moliūginių šeimos augalus: melionus, moliūgus, cukinijas.

Agurkų miltligė atpažįstama iš baltos grybienos apskritų dėmelių, atsiradusių senesnių agurkų lapų viršutinėje pusėje. Plisdamas grybas aptraukia abi lapo puses, stiebą. Pažeisti agurkai prasčiau dera, skursta, ligai smarkiai išplitus, gali žūti.

Miltligė labiau puola šiltnamyje augančius agurkus dėl palankių atsiradimo ir dauginimosi sąlygų.

Pirmas patarimas, siekiant užkirsti kelią miltligei, auginti tik jai atsparių veislių agurkus. Taip pat gerai dezinfekuoti šiltnamį, šalinti pažeistas augalo dalis.

Gydymui naudojami fungicidai. Taip pat sėkmingai veikia purškimas pieno tirpalu.

Vynuogėms miltligę sukelia vynmedinis miltgrybis (Uncinula necator). Liga pažeidžia visas augalo dalis, net ir uogas. Dėl to smarkiai nukenčia derliaus kokybė: uogos pasidengia baltomis apnašomis, skilinėja ir nesunoksta. Pažeisti miltligės lapai deformuojasi, džiūsta ir krenta.

Vynuogių miltligės prevencija apima atsparesnių ligai veislių pasirinkimą bei apdorojimą sieros tirpalais. Taip pat gerai turi būti dezinfekuota žemė, kurioje bus sodinami vynmedžiai. Rudenį lapai ir kitos atliekos sugrėbiama ir sudeginama.

Miltligės gydymui rekomenduojama vynmedžius purkšti specialiais fungicidais, taip pat galima naudoti 0,2–1 proc. koloidinės sieros tirpalą arba kalkių ir sieros nuovirą, vadinamąjį Kalifornijos skystį. Jis paruošiamas iš sieros, kalkių ir vandens santykiu: 2:1:17.

Nokstant uogoms gana veiksmingas ir žmogui nekenksmingas yra vynuogių purškimas sodos tirpalu.

Miltligė rožes užpuola birželio–rugpjūčio mėnesiais ir vienodai pažeidžia tiek lauke, tiek šiltnamyje auginamas rožes. Liga atpažįstama iš pilkšvų apnašų ant lapų ir stiebų. Vėliau jos storėja, plečiasi, augalas atrodo tarsi apibertas miltais.

Užkirsti kelią miltligei padeda tinkamas rožės lapų bei žiedų tvarkymas. Rudenį juos būtina sugrėbti ir bei sudeginti. Pavasarį rožes reikia būtinai dezinfekuoti fungicidais arba Bordo mišiniu. Taip pat reikia reguliuoti rožių tankumą ir neauginti pavėsingose vietose.

Kadangi rožės nevalgomos, susirgus miltlige, jas galima drąsiai purkšti specialiais fungicidais. Be to, rekomenduojama didesnė norma nei daržovių ar kitų valgomų augalų purškimui. Tikslią dozę reikia parinkti, vadovaujantis instrukcija.

Taip pat neblogai veikia ir purškimas pieno ar srutų tirpalu. Galima išbandyti ir purškimą skiestomis skystomis skalbimo priemonėmis ar asiūklių nuoviru.